EURO 2016: paskutinių vietų dalybų prognozės

Po dviejų savaičių sužinosime paskutines keturias EURO 2016 dalyves. Šiandien apie tai, ko reiktų laukti.

Vengrija - Norvegija

Abiems šalims tai galimybė po labai ilgo laiko grįžti į Europos čempionatus. Vengrija paskutinį kartą ten žaidė 1972 m, Norvegija 2000 m. Komandų pajėgumas apylygis. Vengrija turi daugiau individualiai stiprių žaidėjų ir didesnį atakuojantį potencialą - Dzsudzsak ir Szalai tikrai norvegams sukels daug problemų, vartuose bus Liverpool atsarginis Bogdan. Kita vertus, Norvegijos sudėtis atrodo lygesnė, o Nordtveit ir Co bandys kiek įmanoma labiau apsunkinti vengrų kūrėjų darbą. Vaizdas aikštėje turėtų būti įdomus.

Airija - Bosnija ir Hercegovina

Bosniams patekti į antrą iš eilės turnyrą bus sunku. Individualiai jie pajėgesni - Pjanič (foto), Dzeko, Ibiševič, Begovič ir Besič žaistų starto sudėtyje daugelyje rinktinių. Airijos rinktinėje būtų galima išskirti Everton duetą Coleman ir McCarthy, galbūt dar McGeady, kuris taip pat žaidžia Everton. Dauguma airių žaidžia Premier lygoje arba Championship. Nors bosniams aukščiausiose lygose žaidžiančių futbolininkų taip pat netrūksta, tačiau yra ir žaidžiančių Kipre, Austrijoje, Lemkijoje ar Kazachstane. Kitas svarbus aspektas, treneriai. Martin O'Neill turi gerokai daugiau aukščiausio lygio darbo patirties nei Baždarevič, Patirtis airių pusėje, tačiau daugiau žvaigždžių turintys bosniai turėtų prasiskinti kelią.

Slovėnija - Ukraina

Ukraina turėtų žengti toliau. Jos sudėtis suręsta iš kovų Čempionų lygoje užgrūdintų Dinamo ir Shakhtar žaidėjų. Jie turi tokias žvaigždes kaip Konoplyanka ir Yarmolenko. Yra ir vienas kitas Ševčenko eros veteranas - Tymoshchuk, Rotan, bet vyrauja tie, kurie EURO 2012 dar buvo jauni ir nepatyrę, o dabar subrendę žaidėjai. Slovėnijos galią tikrino Lietuva. Įspūdingiausia grandis - vartininkai, Oblak ir Handanovič tandemo galėtų pavydėti net žymiai galingesnės komandos. Birsa, Iličič, Kampl ukrainiečiams problemų kels, bet jie turi galingesnę ir labiau patyrusią komandą, todėl į Prancūziją išvyks.

Danija - Švedija

Eriksen prieš Ibrą. Švedijos futbolo rinktinės problemos nekinta - naujoji Švedijos karta nė iš tolo neprilygsta tiems Ibros komandos draugams, kurie leisdavo stabiliai patekti į pagrindinius turnyrus - Ljunberg, Larsson. Be Ibros dar būtų galima išskirti atraminį saugą Wernbloom, Granqvist, Ekdal. Jaunų talentų nedaug, nors Guidetti ir Tellin teikia vilčių. Danija su Eriksen priešakyje turi lygesnę sudėtį. Kjaer, Hojberg, Wass, Krohn-Dehli, net ir už rinktinę paprastai gerai žaidžiantis Lordas Bendtneris yra gana ryškios asmenybės rinktinėje. Laukia ir įdomi trenerių kova - tiek Hamren, tiek Olsen turi daug patirties. Manau, kad toliau žengs Danija.

Lietuva be Generalinio Prokuroro

Lietuva jau keturis mėnesius gyvena be generalinio prokuroro. Dangus nesugriuvo, teisėsaugos darbas nebuvo paralyžiuotas. Laikinai dirba Darius Raulušaitis. Galima juokauti, kad belgai žymiai ilgiau ištvėrė be Vyriausybės, bet dabartinė situacija yra labai bloga.

Darius Valys buvo pakrikštytas Don Kichotu iš Akmenės. Sulaukdavo daug Prezidentės kritikos, bet tada, kai buvo iškilusi didžiausia grėsmė išlėkti iš darbo - buvo sukėlęs avariją, sėkmingai pridengtas ir savo postą išsaugojo. Nepareikalauta jo atsakomybės ir informacijos apie Snorą nutekinimo skandale, kurio pagrindinis herojus Darius Raulušaitis, kurio tinkamumą eiti pavaduotojo pareigas kvestionavo kritikai dabar laikinai eina generalinio prokuroro pareigas. Vien jau nuo to galėtų šiauštis plaukai ir sapnuotis košmarai, kokioje blogoje padėtyje esame.

Generalinį Prokurorą skiria ir atleidžia Prezidentas Seimo pritarimu. Konstitucijoje panašių formuluočių apie teikimus ir pritarimus yra apstu. Seimas ir Prezidentas turėtų nuolat bendradarbiauti tokiais atvejais. Gauti pakankamai informacijos apie kandidatus, organizuoti susitikimus frakcijose. Normali praktika turėtų būti tokia, kad teikiamas kandidatas de facto jau turi Seimo palaikymą. Balsavimas dėl skyrimo neturėtų būti pritarimo patikrinimas.

Tačiau abiem atvejais viskas buvo kitaip. Akivaizdu, kad abiem atvejais Prezidentė negalėjo būti tikra, kad jos pasirinkti kandidatai bus patvirtinti, nes buvo per mažai dirbta su Seimu. Tiesa, susitikimai frakcijose vyko, bet kaip parodė balsavimai, akivaizdu, kad abu kandidatai partijoms dėl vienokių ar kitokių priežasčių kliuvo.

Galima versti visą kaltę Seimui, kuris nepatvirtino kandidatų ir dėl to dabar gyvename be generalinio prokuroro. Tačiau Seimas nėra įpareigotas tvirtinti bet ką. Generalinė Prokuratūra nėra ir neprivalo būti Prezidento kiemas, kuriame jis daro ką nori.

Ir lygiai taip pat tai neturi būti Seimo kiemas. Dabartiniai siūlymai, kad į Generalinio Prokuroro pareigas būtų skiriamą asmenį siūlytų Vyriausybė ar Teisingumo ministras tikrai nėra gera išeitis.

Dabartinė sistema yra tinkama, nes sukuria pusiausvyrą. Tai, kad gyvename be generalinio prokuroro ir parodo jos privalumą - abi valdžios šakos turi susitarti ir nė viena negali šeimininkauti Prokuratūroje kaip savo kieme.

Sprendimas čia yra vienas - bendradarbiauti. Panašu, kad šį kartą viskas ir juda ta linkme, kad Prezidentė padarys viską, jog ketvirto karto nereiktų ir kandidatūra bus išdiskutuota pakankamai.

UEFA Čempionų lyga. PSG - Real 0:0

Įspūdžiai po rungtynių tokie:

1. Trapp.

Neuer, ter Stegen ir Leno žino visi. O Trapp ramiai žaidė Frankfurte, kol šią vasarą persikėlė į PSG. Turbūt tai yra vienas labiausiai neįvertintų vartininkų pasaulyje. Bet po rungtynių su Real padėtis bent šiek tiek pasikeis. Nes aikštėje jis išdarinėjo dalykus, kurie gėdos nepadarytų ir garsesniems jo tautiečiams.

2. Ronaldo. Jam turbūt visos rungtynės, kai palieka aikšte be įvarčio yra tragedija. Ypač, jeigu dar tenka po jų atlikti dopingo kontrolę. Bet trečiadienį jis buvo labai puikus, tačiau sutiko savęs verta oponentą vartuose.

3. Thiago Silva. Buvo puikus ir gelbėjo komandą ne kartą ir ne du. Jeigu dar būtų pavykę būti aštresniam per standartines situacijas, būtų tobulas pasirodymas.

4. Kroos. Nors PSG daugiau laiko kontroliavo kamuolį, bet Real su juo elgėsi protingiau. Keletas kvailų klaidų buvo, bet jas turbūt labiau sukūrė šlapia danga. O Kroos buvo tas žmogus, kuris labai sėkmingai ir protingai kontroliavo žaidimą.

5. Rezultatas. PSG jis yra labai blogas. Atsižvelgiant į tai, kokie buvo Real nuostoliai šiose rungtynėse, šansas laimėti buvo kaip reta didelis. Tačiau Blanc pasirinko per daug atsargią taktiką, žaidėjai gana sunkiai dorojosi su įtampa, kas itin nustebino. Po dviejų savaičių žaisti Madride bus sunkiau, tad PSG kova dėl pirmos vietos iš esmės baigėsi trečiadienį.

Apie Charamsą ir celibatą

Prieš kelias savaites viso pasaulio žiniasklaida sujudo - lenkas kunigas Krzysztofas Charamsa (foto), dirbęs Tikėjimo doktrinos kongregacijoje viešai paskelbė, kad yra gėjus. Vatikanas gana greitai jį atleido iš pareigų.

Žiniasklaidai ši istorija buvo tiesiog saldainiukas, nuostabi galimybė nuo ryto iki vakaro kalbėti apie netolerantišką Bažnyčią. Tačiau tokios kalbos yra absurdiškai juokingos.

Bažnyčios reakcija buvo visiškai natūrali. Ji būtų buvusi absoliučiai identiška, jeigu minėtas kunigas būtų surengęs spaudos konferenciją, kurioje būtų pasirodęs su savo mergina ir tarkime vaikais. Bažnyčiai visiškai nesvarbu, kunigas homoseksualus ar heteroseksualus - jeigu jo elgesys pažeidžia celibatą, jam Bažnyčioje ne vieta. Tad šiuo atveju kalbėti apie netoleranciją, diskriminaciją ar homofobiją visiškai netinka.

Kitas svarbus aspektas yra gailestis. Daug kam tiesiog gaila vargšo kunigo, kurį dabar išmeta iš pareigų todėl, kad jis „nori būti laimingas“ ar galima dar sugalvoti panašaus lygio priežasčių. Tačiau reiktų atkreipti dėmesį į tai, kad jis prieš tapdamas kunigu, puikiai žinojo, ką reiškia toks jo sprendimas, su kokiais reikalavimais susidurs ir kokia yra jo įsipareigojimų apimtis. Kunigystės šventimus galima palyginti su priesaika. Mes tikrai nesižavėtume Lietuvos kariu, kuris sulaužo savo priesaiką, pabėga į Rusiją ir perduoda karines paslaptis, todėl, kad „nori būti laimingas“, o Lietuvoje jo netenkina gaunama alga. Ar nekalbėjome apie tai, kad savo priesaiką sulaužęs prezidentas Rolandas Paksas yra „tik žmogus“, jis „tik norėjo atsidėkoti Borisovui“ ar panašių banalybių. Jeigu žmogus prisiima atsakomybę, tai turi ją vežti tol, kol yra nustatyta pabaiga. Prezidentas - 5 metus, kunigas - visą gyvenimą.

Galiausiai dažnai pasitelkiamas argumentas yra tai, kad celibatas yra atgyvenęs dalykas. Jo laikytis sunku, kunigai vieniši ir t.t. Tačiau žmonėms būtų lygiai taip pat sunku priimti tai, kad kunigas negali kažko padaryti, nes jo vaikas serga, žmonai reikia pagalbos, uošvienės 60-metis ir panašiai. Celibatas tam tikra prasme pasunkina tarnystę, tačiau kartu ir palengvina, padeda labiau tarnauti žmonėms.

O K. Charamsos veiksmus vertinčiau kaip paprasčiausią viešųjų ryšių akciją, kuriai pasirinktas specialus laikas prieš pat Bažnyčios sinodą šeimos klausimais, taip mėginant padidinti spaudimą. Visuomenės dėmesį pritraukti pavyko, bet nemanau, kad po Sinodo bus esminių pasikeitimų homoseksualizmo klausimu.

Lietuva prieš Slovėniją ir Angliją: geri ir blogi dalykai

Atrankos ciklas pasibaigė vienu tašku per dvejas rungtynes ir priešpaskutine vieta grupėje. Įspūdžiai tokie:

1. Novikovas.

Rungtynėse su slovėnais išsiskyrė aktyvumu ir tuo, kad įmušė baudinį šiuo metu turbūt geriausiam pasaulio 11 metrų baudinių vartų sargui Handanovič. Vien tai jau buvo gerai. Su Anglija buvo vienas nedaugelio žaidėjų, kurie rodė gyvybės ženklus puolime.

2. Česnauskis. Rungtynėse su slovėnais per aikštėje praleistą pusvalandį sugebėjo įnešti nemažai energijos ir sukūrė 11 metrų baudinį, kuris išplėšė įspūdingiausią karjeros rezultatą Pankratjevo gyvenime. Gaila, bet Igoris to neįvertino, nes kažkodėl su Anglija Česnauskis jau nebežaidė.

3. Arlauskis. Man labai nepatinka tai, kaip jis kalbėjo per garsiąją spaudos konferenciją, bet rungtynėse su anglais vien dėl jo meistriškumo mes išvengėme žymiai gėdingesnio rezultato. Pirmas ir antras įvarčiai buvo sėkmės faktoriai, tad jeigu jos būtų daugiau, galėjome pralaimėti 0-1. Aišku, toks rezultatas būtų nesusipratimas ir neatspindėtų rungtynių eigos, bet galėjo nutikti ir taip.

4. Černych. Rungtynėse su Anglija daug dirbo gynyboje ir Andriuškevičius jam už tai turėtų būti labai dėkingas. Puolime kažko labai įsimintino nesukūrė, bet reiktų nepamiršti, kad Ox'as ir taip turėjo nuostabias rungtynes, o kas būtų nutikę, jeigu mūsų krašto žaidėjai būtų buvę avantiūriški puolime? Su slovėnais buvo neblogas ir bandė kažką sukurti.

5. Taškas. Rungtynės su Slovėnija leido taškais pavyti Estiją. O tai reiškia, kad po 30 metų neatrodys, kad šitas ciklas buvo toks košmariškas, koks jis buvo iš tikrųjų.

Blogai:

1. Klimavičius. Jis su Mikuckiu turbūt yra pati blogiausia centro gynėjų pora Lietuvos futbolo istorijoje. Rungtynėse su Slovėnija jis dar nepridarė tiek daug klaidų, bet su anglais buvo labai labai labai prastai. Aišku, galima sakyti, kad anglai yra viena stipresnių rinktinių Europoje, bet net A lygoje tokių klaidų, kokias kartais jis darė, atlikti negalima.

2. Panka. Į jį žiūrėdamas nesuprantu, kam reikėjo išgrūsti iš rinktinės Šemberą taip anksti. Su juo dar aikštės viduryje būdavo galima išlaikyti daugiau stabilumo. Dabartiniai atraminiai saugai vadovaujasi vienintele filosofija - kuo greičiau atiduoti kamuolį bet kam, o ir gynyboje Panka nežibėjo.

3. Petravičius. Turbūt mano lūkesčiai buvo per dideli. Rugsėjį jis buvo vilties spindulėlis, tačiau šiose dvejose rungtynėse tokios energijos nuo suolo įnešti nesugebėjo.

4. Žulpa. Sapnuos Barkley. Gerai, kad neskaitant kito atrankos ciklo, dažnai jam teks aikštėje su juo susidurti. O šiaip mūsų atraminių saugų filosofiją aptariau kalbėdamas apie Panką.

5. Pankratjevas. Liubinską prisiminsime dėl lygiųjų su Italija, nors jis dar yra nukovęs tokias komandas kaip Ukraina. Couceiro prisiminsime dėl triuškinančios pergalės prieš Rumuniją, įspūdingai lygios kovos (kiek ji gali būti lygi) su Prancūziją, pergalių prieš Austriją, Serbiją. Žutautą prisiminsime dėl pergalės prieš Čekiją. Laszlo iškovojo tašką su Slovakija, Pankratjevas tašką su Slovėnija. Tendencija akiviazdžiai važiuoja žemyn. Rinktinei trūksta asmenybių. Trūksta kovingumo. Liubinsko laikų komanda tokioje grupėje surinktų bent 13 taškų ir anglams būtų aikštėje perkandę gerkles ir vertę arti kiekviename žingsnyje. Anksčiau mes mokėjome apsiginti, pastatyti, kad ir primtyvoką autobusą, bet mus iš tikrųjų labiau gerbė. Dabar gynyboje, neskaitant vartininkų, visiška žanro krizė. Puolime turime talentų dar gal net ir daugiau, negu ankstesniais laikais, bet tokio lygio komanda gali pasiekti ko nors tik tada, jei turi kovingą charakterį ir geležinę gynybą. Nėra nei gynybos, nei charakterio. Yra tiesiog dėl savęs žaidžiančių savimylų būrelis, kurie paniškai bijo kritikos, bijo kovoti už tuos komandos draugus, kurie pakeltų komandą į aukštesnį lygį, bet dėl kritikos bachūrams į rinktinę nekviečiami. Aš džiaugiuosi tuo, kaip šiame cikle žaidė Slivka, Petravičius. Džiaugiuosi dėl to, ką Danijoje išdarinėja Spalvis, o Prancūzijoje Virkšas. Džiaugiuosi, kad Gertmonas ir Šveikauskas tobulėja nuostabiuose klubuose. Bet tai dar nereiškia, kad jie kada nors išgelbės Lietuvos futbolą. Žuvis pūva nuo galvos, tad ir permainos turi prasidėti LFF. Arba bent jau jie galėtų pasamdyti trenerį, kuriam jie nesugebėtų nurodinėti, kas turi būti kviečiami į komandą, o kas ne.

Nauja pradžia

Sveiki, skaitytojai.

Mano, kaip bloggerio kelionė prasidėjo labai labai seniai. Maždaug 2009 metų žiemą. Tuo metu buvau nuolatinis iki šių dienų visiškai visiškai be jokios konkurencijos geriausio visų laikų lietuviško futbolo blogo 11metrų skaitytojas. Ir pats labai norėjau ką nors panašaus daryti. Panašiu metu šovė mintis tiesiog savo malonumui sukurti Europos futbolo klubų reitingo formulę. Visa tai tapo apie pusmetį trukusiu bendradarbiavimu. Gaila, bet šis projektas nutrūko ir iki šiol neturėjome nieko, kas jam galėtų prilygti.

Nors taip įvyko, nenorėjau mesti rašymo apie futbolą. Taip atsirado Subobjektyvus Blogas apie Futbolą. Pradžia buvo daug žadanti, jaučiau susidomėjimą iš skaitytojų. Gana greitai prasidėjo bendradarbiavimo su www.fcbarcelona.lt projektas, trukęs kelerius metus. Visgi, niekada nebuvau tas žmogus, kuris mokėtų daryti gerą reklamą, niekada (išskyrus pavienius atvejus) neįplieksdavau karštų diskusijų. Tačiau ir nesijaučiau išsikvėpęs. 2012 metų lapkritį kalbėjomės su grupioke, kuri irgi yra bloggerė ir kažkaip kalba pakrypo link to, kad galėčiau rašyti ir apie politiką.

Tada prasidėjo trejų metų laikotarpis su Geltonsnapio Dešiniojo Politologo blogu. Sprendimas buvo rizikingas. Tikrai per šiuos trejus metus prirašiau baisiai daug nesąmonių. Ne visada buvo toks pagarbus, kaip turėčiau. Yra tekstų, kuriuos paprasčiausiai ištryniau ir niekada nesididžiuosiu, kad parašiau. Skaitytojų ratas mažėjo. Tačiau aš visada pirmiausiai rašiau dėl savęs, kaip pasakytų nelegendinis mūsų futbolininkas Arvydas Novikovas. Nes man patiko rašyti. Nes tai buvo terapija, nesvarbu, perskaito 592 žmonės (čia įrašo rekordas) ar keletas. Per trejus metus puslapis buvo peržiūrėtas 17 771 kartą. Nemanau, kad tai yra daug. Žinau blogų, kur per dvejus metus apskritai pasirodė tik 32 įrašai, o peržiūrų skaičius viršija 7500. Visada smagu, kai įrašas populiarus, bet niekada nedariau jokios ypatingos reklamos.

Kodėl reikėjo naujos svetainės, iškabos, FB puslapio? Pirmiausiai suveikė kelių FB draugų spaudimas. Net nesitikėjau, kad jie skaito, o pasirodo skaito ir mano, kad pavadinimas turėtų būti solidesnis. O tada nusprendžiau, kad jeigu keičiu pavadinimą, kodėl nepakeisti ir svetainės bei FB paskyros. Labai daug naujovių nežadu, liks UEFA Čempionų lygos ir Lietuvos futbolo rinktinės rungtynių apžvalgos po mačų, prognozės, penkių didžiųjų futbolo lygų priešsezoninės ir posezoninės apžvalgos, ministrų reitingas ir kitos tradicinės rubrikos. Galbūt kils ir naujų idėjų.

Kartais pagalvodavau, kad ateis 4 kursas ir mesiu blogą, bus svarbesnių užsiėmimų. Arba tada, kai pradėsiu gauti pinigus už rašymą, tada mesiu blogą. Ir vienas ir kitas dalykai jau įvyko, ketvirtas kursas praėjo, rašau apie sportą ir gaunu už tai pinigus. Bet blogas man lieka reikalingas. Ruošdamas svetainę naudojimui pagalvojau, kad taip bus iki tol, kol dirbsiu ten, kur turėsiu didelę laisvę rašyti tai, kas man patinka. Galbūt tai neįvyks niekada, gal įvyks labai greitai. O kol kas kviečiu į naujus blogo namus.