Žiniasklaidai ši istorija buvo tiesiog saldainiukas, nuostabi galimybė nuo ryto iki vakaro kalbėti apie netolerantišką Bažnyčią. Tačiau tokios kalbos yra absurdiškai juokingos.
Bažnyčios reakcija buvo visiškai natūrali. Ji būtų buvusi absoliučiai identiška, jeigu minėtas kunigas būtų surengęs spaudos konferenciją, kurioje būtų pasirodęs su savo mergina ir tarkime vaikais. Bažnyčiai visiškai nesvarbu, kunigas homoseksualus ar heteroseksualus - jeigu jo elgesys pažeidžia celibatą, jam Bažnyčioje ne vieta. Tad šiuo atveju kalbėti apie netoleranciją, diskriminaciją ar homofobiją visiškai netinka.
Kitas svarbus aspektas yra gailestis. Daug kam tiesiog gaila vargšo kunigo, kurį dabar išmeta iš pareigų todėl, kad jis „nori būti laimingas“ ar galima dar sugalvoti panašaus lygio priežasčių. Tačiau reiktų atkreipti dėmesį į tai, kad jis prieš tapdamas kunigu, puikiai žinojo, ką reiškia toks jo sprendimas, su kokiais reikalavimais susidurs ir kokia yra jo įsipareigojimų apimtis. Kunigystės šventimus galima palyginti su priesaika. Mes tikrai nesižavėtume Lietuvos kariu, kuris sulaužo savo priesaiką, pabėga į Rusiją ir perduoda karines paslaptis, todėl, kad „nori būti laimingas“, o Lietuvoje jo netenkina gaunama alga. Ar nekalbėjome apie tai, kad savo priesaiką sulaužęs prezidentas Rolandas Paksas yra „tik žmogus“, jis „tik norėjo atsidėkoti Borisovui“ ar panašių banalybių. Jeigu žmogus prisiima atsakomybę, tai turi ją vežti tol, kol yra nustatyta pabaiga. Prezidentas - 5 metus, kunigas - visą gyvenimą.
Galiausiai dažnai pasitelkiamas argumentas yra tai, kad celibatas yra atgyvenęs dalykas. Jo laikytis sunku, kunigai vieniši ir t.t. Tačiau žmonėms būtų lygiai taip pat sunku priimti tai, kad kunigas negali kažko padaryti, nes jo vaikas serga, žmonai reikia pagalbos, uošvienės 60-metis ir panašiai. Celibatas tam tikra prasme pasunkina tarnystę, tačiau kartu ir palengvina, padeda labiau tarnauti žmonėms.
O K. Charamsos veiksmus vertinčiau kaip paprasčiausią viešųjų ryšių akciją, kuriai pasirinktas specialus laikas prieš pat Bažnyčios sinodą šeimos klausimais, taip mėginant padidinti spaudimą. Visuomenės dėmesį pritraukti pavyko, bet nemanau, kad po Sinodo bus esminių pasikeitimų homoseksualizmo klausimu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą