2018 metų Pasaulio futbolo čempionatas. Kita rikuotė. 2 dalis

Metodologija paprasta - po kiekvieno turo visas komandas suskirsčiau vietomis nuo 1 iki 32 (vėliau 16, 8 ar 4) pagal tai, kokį įspūdį paliko jų žaidimas, atsižvelgdamas ir į pasiektą rezultatą. Tada išvedžiau vidutinę jų turo reitinge užimtą vietą ir išrikiavau nuo 1 iki 32.

16. Serbija. Paprastesnėje grupėje turbūt būtų žengę į kitą etapą. Vargu ar daug naudos davė trenerių kaita – nors Mladenas Krastajičius visko, ką buvo sukūręs pirmtakas nesugriovė, bet potencialas realizuotas tik iš dalies. Komanda kibirkščiavo, sėkmingai kovota su Brazilija, geras buvo ir pirmas rungtynių su Šveicarija kėlinys, bet variklis taip ir nepradėjo veikti be užsikirtimų.

15. Peru. Žaidė nuostabų futbolą ir klaikiai stokojo sėkmės. Ricardo Gareca būtų idealus trenerio pasirinkimas savo gimtajai Argentinai – jis puikiai realizavo stipriąsias savo žaidėjų puses. Trūko tik daugiau sėkmės ir geresnės progų realizacijos.

14. Meksika. Iki šio čempionato Juanas Carlosas Osorio garsėjo kaip rotacijos maniakas, kuris net po sėkmingų rungtynių gali pusę starto sudėties pasodinti ant suolo. Manyta, jog tai visų pirma buvo taikymasis prie varžovų, bet kadangi per čempionatą starto vienuolikė buvo stabili, turbūt pagrindinė priežastis tiesiog buvo noras testuoti kuo daugiau kombinacijų, kol bus nustatyta, kas iš tiesų veikia geriausiai. Ar pavyko? Tik iš dalies. Švediškas košmaras sapnuosis dar ilgai. O praradę padėties kontrolę meksikiečiai jau aštuntfinalyje susikrovė lagaminus. Labai trūko ir geresnio Javiero Hernandezo žaidimo.

13. Kolumbija. Parodė, kad gali gražiai žaisti 10 prieš 11 ir skinti pergales 11 prieš 11. Rungtynės su Lenkija turbūt yra vienos geriausių šalies istorijoje. Taip pat įrodė, kad gali žaisti gerai ir be Jameso Rodriguezo. Nors sprendžiant iš rungtynių su Anglija scenarijaus, futbolas turbūt nebūtų grįžęs namo jau po aštuntfinalio, jeigu Kolumbijos pagrindinis atakų dirigentas būtų galėjęs tose rungtynėse žaisti. Verta paminėti ir įspūdingą jaunos centro gynėjų poros žaidimą – jeigu abu tobulės sparčiai, tai gali būti ne blogesnis tandemas, negu turi Urugvajus.

12. Šveicarija. Grupių etape žaidė itin brandų futbolą ir pelnytai žengė į kitą etapą. Visgi, atkrintamosios varžybos ir šį kartą truko labai trumpai, o komandą visų pirma pražudė trumpokas atsarginių suolas ir stabilaus „devintojo numerio“ trūkumas.

11. Marokas. Turbūt visose trejose rungtynėse buvo geresnė komanda aikštėje, nors grupėje ir užėmė paskutinę vietą. Tačiau viso čempionato kontekste vertinimas galėtų būti ir kitoks – aštuntfinalio etapas parodė, kad realus grupės pajėgumas buvo gerokai mažesnis, negu nominalus. Herve Renardas toliau įrodinėja, kad puikiai moka dirbti su Afrikos komandomis.

10. Iranas. Geriausia komanda, likusi už atkrintamųjų varžybų borto. Carlosas Queirozas įrodė, kad šiame čempionate buvo vienas geriausių trenerių. Gynyba veikė puikiai, puldami iraniečiai fantastiškai išbėgdavo į greitas atakas. Jeigu būtų išnaudoję progą rungtynių su Portugalija pabaigoje, turbūt būtume turėję pripažinti, kad į kitą etapą pateko geresnė komanda. Deguto šaukštas yra tik blankus pirmas kėlinys mače su Maroku.

9. Japonija. Matėme skirtingus veidus. Kūrybingą, bet racionaloką Japoniją rungtynėse su Kolumbija ir Senegalu, begėdiškai gynybišką ir dėl to rizikuojančią mače su Lenkija ir kamikadzes kovoje su Belgija. Būtent rungtynės su belgais geriausiai parodė, kad Japonija buvo pasiruošusi šturmuoti aukščiausias viršūnes, jų žvaigždės į čempionatą atvyko būdamos puikios formos ir tame nelaimingame aštuntfinalyje turėjo iškovoti bent jau lygiąsias.

8. Urugvajus. Schemoje 4-4-2 komanda kankinosi – kraštai neveikė, centro saugai nesugebėjo atskleisti savo kūrybinio potencialo. Lucaso Torreiros pasirodymas starto sudėtyje ir nauja schema 4-3-1-2 atnešė fantastiškas ir gražiu stiliumi iškovotas pergales prieš Rusiją ir Portugaliją. Jeigu ne Edinsono Cavani trauma, Urugvajus galėjo nustebinti ir prancūzus. Jeigu jaunieji saugai L. Torreira, Rodrigo Bentancouras ir Federico Valverde toliau taip progresuos, nebaisu ir tai, kad E. Cavani ir Luisas Suarezas jau ne jaunuoliai.

7. Rusija. Šeimininkai parodė gerokai daugiau, negu iš jų laukta. Puikiu stiliumi nukautos Saudo Arabijos ir Egipto rinktinės. Nors po labai prastų rungtynių su Urugvajumi atrodė, kad šis mačas įrodė, jog rusai gali sulaukti sėkmės tik prieš silpniausius, bet atkrintamosios varžybos viską sustatė į vietas. Pelnytai namo išsiųsta Ispanija ir geros rungtynės su Rusija. Su optimalia gynėjų linija, sveikais Aleksandru Kokorinu ir Alanu Dzagojevu Rusija turbūt būtu buvusi dar įspūdingesnė.

6. Švedija. Futbolas buvo primityvokas, tačiau pasisekė gauti varžovus grupėje, kurie nors ir galingi, bet stilistiškai visai palankūs. Keisčiausia tai, kad netgi žaidimo grožiu švedų fanai skųstis negali – visgi, didesnis nuopelnas čia tenka varžovams, kurie leisdavo bėgti į greitas atakas. Geriausios rungtynės sužaistos prieš Šveicariją, kuri visiškai nesugebėjo rasti kelių link varžovų vartų. Komandą pakirto tik maža rotacija – ketvirtfinalyje švedai atrodė pavargę.

5. Prancūzija. Jeigu būti vertinami tik pasirodymai atkrintamosiose varžybose, kai Antoine‘as Griezmannas įjungė aukščiausią pavarą, pasaulio čempionai šioje rikiuotėje galbūt pirmautų. Visgi, grupių etape jie atrodė panašiai neįkvepiantys kaip argentiniečiai ar vokiečiai. Tačiau tai pasiteisino, nes energijos užteko iki pat pergalingo finalo.

4. Brazilija. Su Šveicarija ir Kosta Rika sužaidė po vieną tobulą kėlinį, bet nemažą rungtynių dalį prasikankino. Serbija ir Meksika galėjo netgi būti sutriuškintos. Kažkada Jose Couceiro pasakė, kad Lietuva patektų į pasaulio čempionatą, jeigu jis turi dar 10 Šemberų. Brazilijai pritrūko dar vieno Casemiro iki pusfinalio. Trečiąjį kartą vieno blogo kėlinio kaina buvo milžiniška.

3. Anglija. Jų, kaip ir Belgijos vietą reitinge užkelia labai silpna grupė, nors prieš Tunisą ir teko daug vargti. Apskritai rezultatai tikrai pranoko žaidimą. Aukščiausiu lygiu sužaista vos kartą – prieš Švediją. Atsižvelgiant į žaidėjų išteklius, treneris išspaudė maksimumą.

2. Kroatija. Du įvarčiai įmušti po spaudimo vartininkams, kurie futbole labai retai atneša naudos. Dar bent keletas – perėmus kamuolį, kai atrodė, jog tokiose situacijose to padaryti neįmanoma. Neįmanomų dalykų specialistai laimėjo trejas rungtynes, trukusias po 120 minučių. Ši komanda yra epiškiausia čempionate. Nežinau ar po 50 metų daug bus kalbama už Prancūzijos ribų už čempionus. O dėl vicečempionų toks klausimas net nekyla.

1. Belgija. Žaidė taip, kaip iš jų laukėme jau ilgai. Gražus žaidimas, kamuolys judėdavo sklandžiai, įmušta daug įvarčių. Šlubavo gynyba, bet tada, kai to reikėjo labiausiai – ketvirtfinalyje, viskas suveikė puikiai. Žaidimo grožio požiūriu tai buvo geriausia komanda čempionate.

2018 metų Pasaulio futbolo čempionatas. Kita rikuotė. 1 dalis

Metodologija paprasta - po kiekvieno turo visas komandas suskirsčiau vietomis nuo 1 iki 32 (vėliau 16, 8 ar 4) pagal tai, kokį įspūdį paliko jų žaidimas, atsižvelgdamas ir į pasiektą rezultatą. Tada išvedžiau vidutinę jų turo reitinge užimtą vietą ir išrikiavau nuo 1 iki 32.

32. Panama. Svarbiausia buvo dalyvauti. Aišku, apetitas kilo bevalgant ir naujas tikslas buvo įmušti. Kadangi grupės varžovai buvo komandos, demonstruojančios futbolo romantizmą, šis tikslas irgi buvo įgyvendintas. Na, o paskutinis tikslas – laimėti, Panamai vis dar nėra įkandamas.

31. Egiptas. Vienareikšmiškai didžiausias čempionato nusivylimas. Galbūt su sveiku Mohamedu Salahu viskas būtų susiklostę kiek kitaip, tačiau bet kokiu atveju Saudo Arabiją įveikti buvo privaloma. Hectoras Cuperis parodė, jog jam jau turbūt laikas į pensiją.

30. Australija. Naujų Cahillų ar Kewellų kengūrų šalyje neatsiranda. Futbolas buvo labai blankus, o rezultatai kuklūs.

29. Lenkija. Čempionate buvo ir blogesnių komandų, tačiau reiktų atsižvelgti ir į nemenkus lūkesčius ir tikrai ne pačią stipriausią čempionato grupę. Popieriuje tai galbūt netgi buvo ketvirtfinalio komanda, bet treneris per daug eksperimentavo ir neišnaudojo to, kas veikė žaidžiant atrankoje. To pasekoje kūrybingiausias Lenkijos futbolininkas Piotras Zielinskis buvo vėtomas ir mėtomas po aikštę, o Robertas Lewandowskis atkirstas nuo komandos. Čempionatą gražiai simbolizuoja epizodas, kai treneris paskutinėmis rungtynių sekundėmis norėjo į aikštę išleisti šalies futbolą legendą Jakubą Blaszczykowskį, kad šis veikiausiai atsisveikintų su rinktine, bet žaidėjai nesugebėjo išspirti kamuolio už šoninės linijos ir nuaidėjo finalinis švilpukas.

28. Vokietija. Galbūt ir eilinis čempionų fiasko, bet visgi truputį kitoks. Prancūzija, Italija ir Ispanija savo laiku atrodė pasmerktos blaškytis ir nerasti veikiančių receptų. Vokietija rado, kai sužaidė fantastiškas 45 minutes su Švedija. Bet po pergalės iš rankovės J. Lowas visgi toliau traukė muštas kortas vietoje to, kad rinktųsi patikrintus ėjimus. Tad šis fiasko yra vienas nelogiškiausių čempionato rezultatų.

27. Tunisas. Padarė tai, ką privalėjo padaryti, kuomet susitvarkė su Panama. O visa kita neatrodė labai įkvepiančiai, nors tenka pripažinti, kad komandos puolimas veikė gana sklandžiai, be to, vienas iš dviejų varžovų buvo priverstas žaisti labai sunkias rungtynes.

26. Senegalas. Vienas iš man sunkiausių suvokiamų dalykų buvo tai, kodėl visai nemažai žmonių žavėjosi Senegelu. Mano nuomone, ji gerai gynėsi, o puolime pasikliovė kone vien tik sėkme, o kai jos atsargos išgaravo, džiaugiausi, kad Japonija gavo mažiau kortelių.

25. Nigerija. 135 minutės kančios aikštėje, nelabai suprantat, ką daryti, kad komandos puolimo variklis užsikurtų. 45 tobulos minutės prieš Islandiją. Ir 90 kovingų minučių prieš Argentiną, kur atmetus sėkmės faktorius, Argentina turėjo iškovoti nedramatišką pergalę 1:0. Čempionatas nebuvo labai blogas, bet tokioje sudėtingoje grupėje „ereliai“ buvo per silpni.

24. Saudo Arabija. Galbūt bendrą įvertinimą lemia tai, kad Juanas Antonio Pizzi įrodė, jog yra vertas. treniruoti gerokai stipresnę komandą. Tarp pirmo ir antro turo jis beviltišką komandą transformavo į padoriai besiginančią ir kuriančią šansus puolime. Tarp antro ir trečio – komandą, kuri pajėgia nukauti varžovą, nors jis ir yra visa galva pajėgesnis „popieriuje“. Taip, realu, kad ne silpniausioje čempionato grupėje vaizdas galėjo būti liūdnesnis, bet pagal žaidimą arabai nebuvo verti likti be taškų.

23. Kosta Rika. Nors čempionatas nė iš tolo neprilygsta tam, kuriame prieš ketverius metus Kosta Rika pasiekė ketvirtfinalį, pozityvo tikrai būta. Pavyzdžiui, rungtynėse su Šveicarija, komanda parodė, kad gali žaisti ir smagų atakuojantį futbolą. Visgi, turbūt Kosta Rikos fanai gražų žaidimą iškeistų į gerus rezultatus.

22. Portugalija. Žaidimo planas buvo toks pats, kaip pergalingame EURO 2016. Tačiau jis sužlugo, nes dauguma pagrindinių Cristiano Ronaldo ginklanešių į Rusiją atvyko nekokios formos, o antrasis Renato Sanchesas, kuris galėtų pridėti kūrybiškumo aikštės viduryje, neatsirado.

21. Argentina. 180 minučių Jorge Sampaoli eksperimentavo ir tai labai brangiai kainavo. Likusios 180 minučių, kai treneris pagaliau surado sudėties branduolį, kuris veikia, buvo tikrai gana geros ir gražios. Visgi, per pirmas dvejas rungtynes buvo prarasta per daug. Jeigu Argentina būtų grupėje užėmusi pirmą vietą, šis čempionatas komandai tikrai galėjo užtrukti ilgiau.

20. Ispanija. Pavargę, lėti, nuobodūs ir nelabai žinantys, ką veikia aikštėje. Tokie buvo Ispanijos futbolininkai šiame čempionate, kuriame padoriai sužaidė vieninteles rungtynes prieš Portugaliją. Kartų kaita komandoje užtruko, tačiau naujas vedlys Luisas Enrique yra kur kas daugiau pasiekęs tiek už Fernando Hierro, tiek už Juleną Lopategui, tad reiktų laukti sudėties atšviežinimo ir atgimimo.

19. Danija. Žaidė nuobodoką efektyvų futbolą. Grupės varžybose Danija buvo klaikiai blanki, o geriausias mačas buvo aštuntfinalis su Kroatija, ypač antroji rungtynių dalis. Atsižvelgiant į komandos atakuojantį potencialą, vargu ar pasirinktas žaidimo modelis buvo vienintelis galimas ir teisingiausias.

18. Islandija. Progų realizacija. Nigerija galėjo būti supakuota ir išsiųsta namo jau pirmame kėlinyje. Nemotyvuota Kroatija irgi galėjo būti lengvas grobis. Tačiau atakų užbaigimas buvo Achilo kulnas, o gynyboje taip pat buvo didesnių problemų negu EURO 2016. Gaila, nes atakuodami Islandijos futbolininkai buvo labai simpatiški ir turbūt net geresni negu prieš dvejus metus.

17. Pietų Korėja. Po pirmųjų rungtynių su Švedija atrodė, kad matysime tokią pačią apgailėtinai blankią komandą kaip prieš ketverius metus. Visgi, vaizdas vėliau kito, o korėjiečiai nuolat gerino žaidimą. Jie visiškai kontroliavo žaidimą pirmame rungtynių su Meksika kėlinyje, o paskutinės rungtynėse išsiuntė namo Vokietiją, iškovodami didžiausią pergalę šalies futbolo istorijoje. Galima neabejoti, kad po čempionato sumažės rinktinės žaidėjų, žaidžiančių ne Europoje, dalis.

Pasaulio futbolo čempionato simbolinis vienuoliktukas

Pasaulio futbolo čempionatas baigėsi, tad laikas susumuoti tai, kas įvyko ir išskirti geriausių turnyro žaidėjų vienuoliktuką. Į jį žaidėjus atrinkau pagal individualų pasirodymą neatsižvelgiant į komandų rezultatus, todėl mažokai žaidėjų atstovauja čempionams ir vicečempionams, kurie demonstravo itin komandišką futbolą.

Vartininkas Thibaut Courtois Belgija/Londono „Chelsea“

Atkrintamosiose varžybose jo žaidimui apibūdinti nelabai tinka žodžiai nepramušama siena, nes Belgijos gynyba nežibėjo. Tačiau ne vartininko individualaus meistriškumo Belgija nebūtų turėjusi jokių šansų pasiekti pusfinalį.

Gynėjai

Kairysis kraštas Marcelo Brazilija/Madrido „Real“

Su juo ir be jo Brazilija yra dvi skirtingos komandos. Kai Marcelo buvo sveikas, kairysis kraštas funkcionavo itin įspūdingai. Nors ketvirtfinalyje prieš Belgiją traumos pasekmės dar buvo juntamos, bet Marcelo vis tiek buvo vienas geriausių aikštėje.

Centro gynėjai

Andreasas Granqvistas Švedija/„Krasnodar“

Tikrai ne tik dėl to, kad realizuodamas 11 metrų baudinius mušė įvarčius jis nusipelno vietos sąraše. Visų pirma dėl to, kad buvo turbūt klampiausios čempionato gynybos kertinis žaidėjas.

Jose Gimenezas Urugvajus/Madrido „Atletico“

Jo ašaros po rungtynių su Prancūzija buvo iškalbingos. Nes jis padarė viską, kad Urugvajus eilinį kartą stebintų gynybos darnumu ir grėsmingomis standartinėmis padėtimis.

Dešinysis gynėjas Kieranas Trippieras Anglija/„Tottenham Hotspur“

Galbūt geriausiai visame čempionate atlikėjo standartines padėtis ir buvo turbūt pagrindinis Anglijos puolimo variklis.

Atraminiai saugai

Casemiro Brazilija/Madrido „Real“

Vienintelis dalykas, dėl ko galima prikaišioti Casemiro yra tai, jog prisirinko geltonų kortelių, kurios tapo turbūt pagrindine ankstyvokos Brazilijos kelionės namo priežastimi. Tačiau tai tik ir parodo, kas buvo tikrasis komandos, žaidusios bene geriausią futbolą čempionate, lyderis. O jeigu Casemiro būtų minkštesnis, jis nebūtų tarp geriausių pasaulyje.

Kevinas de Bruyne Belgija/„Manchester City“

Sužaidė košmariškas rungtynes su Prancūzija, bet visa kita buvo atlikta įspūdingame lygmenyje. Tik tikrai kukloka Belgijos progų realizacija neleido tapti vienvaldžiu rezultatyvių perdavimų lyderiu čempionate.

Kairysis kraštas Neymaras Brazilija/„Paris Saint Germain“

Ne, ne už muilo operas ant vejos. Neskaitant jų, Neymaras žaidė puikų čempionatą. Jis buvo pagrindinis atakų variklis, žmogus į kurį krypo varžovų gynėjų žvilgsniai. Coutinho, Wilianas ir Douglas Costa nebūtų taip žibėję, jeigu Neymaro žaidimas nebūtų jiems atrišęs kojų.

Atakuojantis saugas Edenas Hazardas Belgija/Londono „Chelsea“

Kadangi negaliu išsirinkti iš dviejų (Griezmanno ir Modričiaus), renkuosi trečią, kuris turbūt nebuvo nė kiek blogesnis už juodu, be to, iš šios trijulės buvo stabiliausias. Belgija ilgą laiką buvo kritikuota dėl to, kad ji silpnai pasirengusi psichologiškai ir neatlaiko rimtų išbandymų. Iš dalies taip buvo ir šiemet, bet vienas žmogus egzaminą išlaikė aukščiausiu balu – Hazardas.

Dešinysis kraštas Kylianas Mbappe Prancūzija/„Paris Saint Germain“

Jaunuolis taip siautėjo grupių etape, jog galima užsimerkti prieš jo kukloką žaidimą nuo ketvirtfinalio. Tai atleistina, nes jam vos 19 metų.

Puolėjas Harry Kane‘as Anglija/„Tottenham Hotspur“

Tradiciškai visada rezultatyviausią pirmenybių žaidėją traukiu į simbolinį vienuoliktuką. Taip, H. Kane‘as nebuvo labai įspūdingas. Tačiau šis čempionatas apskritai nebuvo labai geras „devintiesiems numeriams“, tad net ir ne geriausioje karjeros formoje H. Kane‘as buvo vienas ryškesnių.

Treneris Zlatko Daličius Kroatija

Daugelis Kroatijos futbolininkų sužaidė gerus čempionatus. Bet jeigu vertintume juos individualiai, už daugelį jį buvo jų pozicijose ir geresnių. Tačiau kaip komanda Kroatija buvo nepakartojama. Šalių, kurios turi potencialiai galingas nacionalines rinktines ir silpnokus nacionalinius čempionatus pagrindinė problema dažnai yra treneriai. Tai čempionate parodė Lenkija. O Kroatija pirmą kartą nuo Slaveno Biličiaus laikų surado trenerį, kuris žino, kaip iš savo komandos išspausti viską. Ir jis tą ir padarė įveikdamas visas kliūtis – pradedant Nikola Kaliničiumi, baigiant Anglija.