2021-22 m. UEFA Čempionų lygos ketvirtfinalių prognozės

 Čempionų lygoje liko tik aštuoni klubai ir ketvirtfinaliuose laukia ne viena itin intriguojanti akistata. Ko jose tikėtis?

„Manchester City“ – Madrido „Atletico“

Rodri į Mančesterį atvyko būtent iš „Atletico“. Stefanas Savičius metus yra gynęs „miestiečių“ garbę. Luisas Suarezas yra įmušęs tris įvarčius į „City“ vartus. Komandos tarpusavyje susitinka pirmą kartą.

Pirmąsias tarpusavio rungtynes turės praleisti suspenduoti Yannickas Carrasco ir Kyle‘as Walkeris. Prie pagrindinių „City“ stiprybių Whoscored pateikia standartines padėtis (tiek puolime, tiek gynyboje) ir atakavimą kraštais. Achilo kulnas – leidimas varžovams kurtis progas. „Matrasų“ stiprybės – grįžimas į rungtynes atsilikinėjant, greitos atakos ir puiki progų realizacija. Tačiau jiems sunkiai sekasi uždaryti rungtynes pirmaujant, dažnai prasižengiama pavojingose zonose, o Janas Oblakas neretai kamuolį iš vartų traukia po tolimų varžovų smūgių.

Abi komandos šiuo metu yra geros formos. „Atletico“ nepralaimi jau septynerių rungtynių iš eilės, o šioje serijoje penki paskutiniai susitikimai baigėsi pergalėmis. „City“ nepralaimėtų rungtynių serija siekia šešerias rungtynes. Tiesa, labai išsiskiria komandų padėtys namų fronte. Anglai pirmauja nacionaliniame čempionate. Tiesa, persvara labai trapi, o dvikovų su ispanais periodu laukia mačai, kur klaidos kaina bus milžiniška. „Atletico“ kalendorius žymiai patogesnis, bet jų ir padėtis sudėtingesnė. „Matrasai“ patektų į Čempionų lygą, jeigu sezonas baigtųsi dabar, bet persekiotojai yra arti. Atsakomasis mačas vyks Madride. „Atletico“ žaidžia klampų futbolą, kuris tikrai bus sunkus galvosūkis Pepui Guardiolai. Todėl favorito šioje poroje tiesiog nėra.

Lisabonos „Benfica“ – „Liverpool“

Tai trečia klubų akistata XXI amžiuje. Per jį po kartą triumfavo abi komandos. Diogo Jota ir Luisas Diazas žino, ką reiškia kovoti prieš „erelius“ su „Porto“ apranga. Per 10 susitikimų su „Benfica“  duetas įmušė tik du įvarčius. Tiek pat prieš „Liverpool“ yra įmušęs Janas Vertonghenas, kuriam žinoma, kad labiausiai įsiminę rungtynės buvo pralaimėtas Čempionų lygos finalas.

Whoscored pagrindinėmis anglų stiprybėmis laiko standartines padėtis puolime ir gynyboje, atakų užbaigimą, tolimus smūgius, individualų žaidėjų pajėgumą puolime ir kūrybiškumą. Achilo kulnas – leidimas varžovams susikurti progas. „Erelių“ stiprybės – progų realizavimas, greitos atakos ir puolimas kraštais. Tačiau jie taip pat leidžia varžovams susikurti nemažai šansų, o puolėjai lengvai įpainiojami į nuošalės spąstus.

Anglai per paskutines 19 rungtynių suklupo vos kartą. Jie neleidžia atsikvėpti „Manchester City“ kovoje dėl „Premier“ lygos aukso. Tiesa, būtent tai, kad tarp dvikovų su „ereliais“ bus žaidžiamas milžiniškos svarbos mūšis su „City“, bus apsunkinantis faktorius. „Liverpool“ turės ir namų pranašumą. „Erelių“ sezonas kiek nuvilia. Jie žengia vos 3-i. nacionalinėse pirmenybėse. Tiesa, tik katastrofiška sezono pabaiga leistų iškristi iš Čempionų lygos atranką garantuojančio trejeto, o dar lieka šansų išstumti Lisabonos „Sporting“ ir laimėti sidabrą bei tiesioginę vietą. Komanda nepralaimėjo devynerių paskutinių rungtynių. Esu tikras, kad ši serija netruks, nors intrigos matysime, bet į kitą etapą žengs „Liverpool“.

Londono „Chelsea“ – Madrido „Real“

1971 m. „aristokratai“ būtent prieš Madrido „Real“ laimėjo UEFA Taurių laimėtojų taurę ir 1998 m. – UEFA Supertaurę. „Chelsea“ eliminavo „Real“ ir praėjusio sezono Čempionų lygos pusfinalyje. Tada įvarčius mušė Timo Werneris, Masonas Mountas, Karimas Benzema ir Christianas Pulisičius. Visi jie ir dabar turės progą pasižymėti. Karališkasis klubas dar niekada nėra nugalėjęs „mėlynųjų“. Thomas Tuchelis per savo karjerą taip pat nėra pralaimėjęs prieš „Real“. Šios rungtynės bus emocingos Carlo Ancelotti, kuris du sezonus treniravo „Chelsea“ ir kartą laimėjo „Premier“ lygą. Edenas Hazardas ir Thibaut Courtois yra „Chelsea“ legendos. Mateo Kovačičius yra laimėjęs Čempionų lygą su abiem klubais, o Marcosas Alonso yra karališkojo klubo auklėtinis. Saulis Niguezas žino, ką reiškia kautis prieš „Real“ Madrido derbiuose ir mušti įvarčius – yra pasižymėjęs tris kartus, bet Čempionų lygos finalą 2016 m. pralaimėjo.

Whoscored pagrindinėmis „Real“ stiprybėmis laiko gerą atakų užbaigimą, kūrybiškumą, greitas atakas, puolimą kraštais, individualų atakuojančių žaidėjų pajėgumą, mokėjimą rasti erdves. Tačiau jie leidžia varžovams susikurti nemažai progų, silpnai atrodo oro dvikovose, prastokai ginasi prieš individualiai stiprius varžovų žaidėjus, puolėjai lengvai įkliūva į nuošalės spąstus. „Chelsea“ stiprybės – progų realizacija, atakos kraštais, mokėjimas rasti erdves ir gynyba standartinių padėčių metu.

Gana ryškus „Real“ pranašumas yra tai, kad jie užtikrintai kontroliuoja padėtį „La Liga“ ir gali dėmesį telkti į Europą. Jie turi namų aikštės pranašumą. Šioks toks pavojaus signalas turėtų būti beviltiškai pralaimėtas „El Clasico“ mūšis, bet iki tol karališkasis klubas laimėjo penkerias rungtynes iš eilės. „Aristokratai“ tam tikra prasme irgi yra geroje padėtyje namų fronte. Mažai šansų, kad jie finišuos ne trečioje vietoje, nors atotrūkis nuo Londono „Arsenal“ nėra didelis, bet skirtumas tarp trečios ir ketvirtos vietos turnyro lentelėje tėra moralinis. Neskaitant 11 metrų baudinių serijų, „Chelsea“ nepralaimėjo 13 pastarųjų rungtynių. Tikiuosi itin atkaklios kovos, bet minimaliu favoritu laikau „Chelsea“.

„Villarreal“ – Miuncheno „Bayern“

Komandos vienintelį kartą tarpusavyje žaidė 2011-12 m. sezone Čempionų lygos grupėje. Abu susitikimus užtikrintai laimėjo „bavarai“. Paco Alcáceras žino, ką reiškia žaisti prieš „Bayern“ Bundeslygoje, kai vilkėjo Dortmundo „Borussia“ marškinėlius ir yra įmušęs pergalingą įvartį.

Whoscored didžiausia „geltonųjų“ stiprybe laiko mokėjimą rasti erdves. Tačiau gynėjai neišvengia individualių klaidų, varžovams leidžiama sukurti nemažai progų, problemų pridaro varžovų wingeriai, daugokai įvarčių praleidžiama po tolimų smūgių, atakuojantys žaidėjai dažnai pagaunami nuošalėse. „Bayern“ kertinės stiprybės – kūrybiškumas, progų realizacija ir gynyba per standartines padėtis. Tačiau „bavarai“ leidžia varžovams susikurti nemažai progų, gynėjai daro individualias klaidas, klubas silpnai atrodo oro dvikovose, dažnai sunkiai randa būdų uždaryti rungtynes pirmaudami, puolėjai įsipainioja į nuošalės spąstus.

„Bayern“ sezonas geras, bet nervingas. Jie niekaip nesugeba solidžiau pabėgti nuo „Borussia“ Bundeslygoje. Tiesa, paskutiniu metu žaidimas geras – septyni nepralaimėti susitikimai iš eilės. Miunchene vyks ir atsakomosios klubų rungtynės. „Geltonieji“ šį sezoną sunkiai nuspėjami – įspūdingas pergales seka nepaaiškinami pralaimėjimai. Jeigu sezonas baigtųsi dabar, „geltonieji“ liktų be Europos turnyrų, nors atsilikimas nėra didelis. Paskutiniu metu forma kiek stabilizavosi – du pralaimėjimai per 10 pastarųjų rungtynių. „Villarreal“ artimiausiu metu turės kiek mažiau sudėtingą tvarkaraštį. Tačiau tai bene vienintelis mažas koziris, kurį galima įžvelgti. Pusfinalyje žais „Bayern“.

Sekite autorių „Facebook“

Pasaulio futbolo čempionato atrankos Europoje paskutinio etapo prognozės

Pagal neįtikėtinai kvailą sistemą vykstanti pasaulio čempionato atranka sulaukė to, ko buvo galima tikėtis – vienų iš favoritų ir komerciškai patraukliausių komandų – Italijos iškritimo. Negana to, kad UEFA įsikibusi stumia Tautų lygos projektą ten, kur jam ne vieta ir darko kone tobulai dešimtmečius veikusią sistemą, bet ir suteikia neįtikėtinai didelį svorį vienoms rungtynėms. Vienos klaidos kaina tampa milžiniška ir dabar tikiu, kad UEFA vadovai graužia nagus iš nevilties. Na o antradienį paaiškės dvi pasaulio čempionato dalyvės.

Lenkija – Švedija

Jeigu žvelgtume į plikas sudėtis, favoritais turėtume laikyti Lenkiją. Roberto Lewandowskio ir jo artimiausių pagalbininkų kalibro žaidėjų Švedija neturi. Tačiau ji turi kai ką kito – puikiai sustyguotą komandinį mechanizmą, kuris leidžia rinktinei pastaruoju metu visuose turnyruose pranokti lūkesčius. Ir augančią naują futbolo kartą, kuri turėtų leisti transformuoti rinktinės veidą ateityje, kad ji iš begėdiškai gynybinio futbolo pereitų į atraktyvesnį atakuojantį. Lenkija priešingai – pastaruoju metu iš visų turnyrų grįžta gerokai anksčiau, negu tikisi grįžti. Tad nors Lenkija turi galingesnę sudėtį ir namų pranašumą, bet labiau prognozuočiau Švedijos patekimą į pasaulio čempionatą.

Portugalija – Šiaurės Makedonija

Dėl to, kad UEFA genijai sugalvojo paskutiniame atrankos etape naudoti du, o ne keturis krepšelius, Portugalija atrankoje sunkiai galėjo išvengti Italijos. Bet makedonai sukūrė stebuklą, todėl paskutiniame mače matysime Dovydo ir Galijoto akistatą. Nors portugalams gali būti nelengva —makedonai mėgsta klampų futbolą, bet sunku tikėtis, kad Balkanų šalis gali sukurti naują stebuklą atrankoje. Tiesiog jų sudėtis gerokai silpnesnė, o ir Portugalijos žaidimo stilius sumažina naujos sensacijos tikimybę. Tad Porto mieste susirinkę žiūrovai turbūt iš stadiono keliaus geros nuotaikos.

Sekite autorių „Facebook“

2012-2021 m. simbolinis dešimtmečio geriausių futbolininkų vienuoliktukas

 Vienokia ar kitokia forma apie futbolą rašau 12 metų. Per tokį gana ilgą laiką susiformavo ir tradicijų. Viena iš jų – kiekvienų metų pabaigoje sudaryti savo geriausių pasaulio futbolininkų vienuoliktuką. Kadangi praėję metai buvo dešimtieji, nutariau, jog atėjo laikas parengti dešimtmečio simbolinį vienuoliktuką.

Atrankos kriterijai labai paprasti – į vienuoliktuką patenka tie, kurie dažniausiai toje konkrečioje pozicijoje pateko tarp geriausiųjų. Jeigu du žaidėjai tą padarė vienodą skaičių kartų, tada jau įsijungia subjektyvus kriterijai. Trenerį atrinkau pagal atskirą dešimtmečio futbolo trenerių reitingą.

Vartininkas Keyloras Navasas (Kosta Rika/Valensijos „Levante“, Madrido „Real“, „Paris Saint Germain“).

Net ir ne pačioje marketingiškiausioje vartininko pozicijoje K. Navasas gali lengvai būti pražiūrėtas tarp gerokai charizmatiškesnių žaidėjų. Galbūt būtent todėl „Real“ 2018 m. pasirinko įsigyti Thibaut Courtois. Rezultatas – K. Navasas tapo geriausiu sezono Čempionų lygos vartininku. Bet visgi po sezono išvyko į „Paris Saint Germain“. Kur nepaisant toliau demonstruojamo fantastiško žaidimo susilaukė konkurento, gerokai ryškesnio už aikštės ribų – Gianluigi Donnarummos. Nereiktų stebėtis, jeigu ir šį kartą kostarikietis pasirinktų išvykti į kitą superklubą, kuriame būtų reikalingesnis.

Bet pastarasis dešimtmetis prasidėjo dar nuo nuomos Valensijos „Levante“ klubui. Debiutas „varlyčių“ gretose įvyko tik paskutinėse 2011-12 m. sezono rungtynėse. Vietą starto sudėtyje K. Navasas išsikovojo tik 2013-14 m. Tą sezoną jis tapo pirmuoju vartininku, nuskynusiu geriausio mėnesio sezono žaidėjo laurus „La Liga“ ir tapo geriausiu sezono vartininku. Visgi didžiausiu impulsu tapo 2014 m. pasaulio futbolo čempionatas. Kosta Rika jame mušė futbolo elitą – Urugvajų, Italiją, laimėjo mirtininkų grupę, o ketvirtfinalyje tik po 11 metrų baudinių serijos nusileido Nyderlandams. Tai lėmė susidomėjimą iš „Real“, o 2015 m. vasarą išvykus Ikerui Casilasui – K. Navasas tapo pagrindiniu vartų sargu. Be didelės konkurencijos jis tokį statusą turėjo iki pat 2017-18 m. Kai į klubą atvyko T. Courtois, žaidybinis laikas krito ir įvyko persikėlimas į Paryžių.

Keturiuose Čempionų lygos finaluose žaidęs ir tris iš jų laimėjęs K. Navasas yra Ispanijos ir Prancūzijos čempionas. Pasižymi puikiais refleksais, ypač tada, kai tenka atremti 11 metrų baudinius.

Antras pasirinkimas: Alissonas Beckeris

Kairysis gynėjas Marcelo (Brazilija/Madrido „Real“)

Žmogus, kuris buvo vienas iš tų, kurie apskritai keitė supratimą apie tai, ko aikštėje reikia tikėtis iš krašto gynėjo. Tapo visiška Madrido „Real“ ir Brazilijos futbolo rinktinės legenda. Su karališkuoju klubu rinko titulus, su Brazilijos rinktine – nusivylimus.

Pastarąjį dešimtmetį pradėjo jau kaip „Real“ starto sudėties žaidėjas. Tiesa, tai buvo traumomis paženklintas 2012-13 m. sezonas. Tačiau į aikštę jis grįžo su tinkamu nusiteikimu ir jau po metų vėl rodė elitinį žaidimą. Visgi turbūt patys geriausi karjeros metai buvo dar iki tol – 2009-2011 metais. Manuelis Pellegrini, kuris labai brazilu patikėjo ir pavertė jį vienu iš komandos lyderių, dažnai Marcelo išnaudodavo ir kaip krašto puolėją. Bet 2010 m. Jose Mourinho grąžino Marcelo į krašto gynėjo poziciją. Abu šie sezonai buvo itin produktyvūs jam asmeniškai, bet nuviliantys karališkajam klubui. Nors auksiniais „Real“ laikais neretai likdavo didesnių žvaigždžių šešėlyje, bet visada buvo labai svarbus kaip emocinis lyderis.

Produktyviausio įvarčių prasme sezono metus jis pasižymėjo 4 kartus, kartą pasiekė dviženklį rezultatyvių perdavimų skaičių. Per karjerą vos du kartus buvo pašalintas iš aikštės. 4 kartus laimėjo Čempionų lygą, penkis kartus tapo Ispanijos čempionu. Dabar vaidmuo klube ryškiai sumažėjęs, bet Marcelo vis dar gali atlikti aukščiausios kokybės perdavimus į baudos aikštelę, puikiai diktuoja žaidimo tempą perdavimais.

Antras pasirinkimas: Jordi Alba

Centro gynėjas Matsas Hummelsas (Vokietija/Dortmundo „Borussia“, Miuncheno „Bayern“)

Jo žaidimo pikas nebuvo ilgas, todėl kartais labai lengvai pamirštame, koks dominuojantis jis buvo savo laiku. Fiziškai galingas ir puikiai žaidimą skaitantis gynėjas per dešimtmetį buvo dominuojančios Vokietijos futbolo rinktinės žvaigždė (įmušė be proto svarbų pergalingą įvartį „Maracana“ stadione, kai Vokietija pasaulio čempionato ketvirtfinalyje įveikė Prancūziją), tris sezonus sėkmingai žaidė už Miuncheno „Bayern“. Jis tapo atpirkimo ožiu 2018-19 m. sezone, kai kurį laiką buvo praradęs vietą starto sudėtyje, nors viso sezono kontekste turbūt buvo geriausias savo klubo gynėjas. O tada grįžo į „Borussia“, su kuria dešimtmečio pradžioje kėlė bangas Vokietijoje ir Europoje.

Proveržio sezoną futbole jis žaidė 2009-2010 m. Tai buvo susiję su traumomis, o ne žaidimo kokybe – iki tol jam tiesiog labiausiai trūko laiko įsižaidimui. O 2009-2010 m. Matsas Hummelsas sudarė puikią ir stabilią centro gynėjų porą su Nevenu Subotičiumi. Nors šis sezonas vėlesniais mastais dar nebuvo labai sėkmingas klubui, bet tai buvo preliudija į dominavimą, pasibaigusį dviem Bundeslygos čempionų titulais ir Čempionų lygos finalu. Tačiau geriausias karjeros futbolas buvo auksiniame 2014 m. pasaulio futbolo čempionate. M. Hummelsas įmušė du įvarčius ir visą turnyrą buvo akivaizdžiai geriausias jo gynėjas.

Beje, įvarčiai nebuvo retenybė žaidėjo karjeroje. Net tris sezonus jis pasiekė 5 įmuštų įvarčių ribą Bundeslygoje. Be pasaulio čempiono titulo ir Čempionų lygos finalo, reikšmingiausias pasiekimas yra penkis kartus laimėta Bundeslyga. Dabar veteranas vis dar labai svarbus ginklas „Borussia“ schemose. Niekur nedingo puikus žaidimas „antrame aukšte“, geras žaidimas kojomis.

Centro gynėjas Virgilas van Dijkas (Nyderlandai/„Groningen“, Glazgo „Celtic“, „Southampton“, „Liverpool“).

Kartais vienas žmogus pakeičia viską. V. van Dijko atvykimas į „Liverpool“ atraktyvų futbolą jau iki tol žaidusį klubą transformavo iš esmės. Susitvarkė iki tol banguotas žaidimas gynyboje ir „Liverpool“ laimėjo Čempionų lygą bei po labai ilgos pertraukos susigrąžino sostą „Premier“ lygoje. 2019 m. jis tikrai buvo geriausias pasaulio futbolininkas ir savo kolekcijoje tiesiog privalo turėti Auksinį kamuolį už tuos nepaprastus metus. Viskas prasidėjo gerokai sunkiau – „per daug ribotas“ olandas sunkiai skynėsi kelią į suaugusiųjų futbolą. Juo patikėjo „Groningen“. Kelias šiame klube buvo sėkmingas, bet vingiuotas, kliudė ir rimtos sveikatos bėdos.

Tikruoju proveržio sezonu turbūt galima laikyti 2013-14 m. sezoną, kai jis persikėlė į Glazgo „Celtic“. Nors Škotijos lyga silpnesnė negu Nyderlandų, bet atsakomybė žaisti už legendinį klubą didelė. V. van Dijkas susitvarkė puikiai ir netgi buvo nominuotas tapti metų Škotijos futbolininku. Bene geriausi karjeros metai buvo 2015-16 m. sezonas, pirmasis persikėlus į „Southampton“. Naujokas iškart tapo klubo lyderiu ir įsiveržė į gynėjų pasaulinį elitą. Persikėlimas į didesnę futbolo sceną buvo nulemtas jau tada. Jį atidėjo tik traumos ir „šventųjų“ užsispyrimas išlaikyti žaidėją klube kuo ilgiau.

Du Čempionų lygos finalai (vienas pergalingas), „Premier“ lygos auksas yra gerai papildyti individualių apdovanojimų. Geriausias UEFA ir „Premier“ lygos metų futbolininkas, geriausias pasaulio gynėjas. Vis geriau olandas jaučiasi ir atakuodamas – 2019-20 m. įmušė penkis įvarčius. Jeigu šiuolaikiniai gynėjai dažnai ypač vertinami pagal tai, kaip geba žaisti kojomis, šioje kategorijoje vargu ar kas nors jam prilygsta.

Antrieji pasirinkimai: Pepe ir Diego Godinas.

Dešinysis gynėjas Dani Alvesas (Brazilija/„Barcelona“, Turino „Juventus“, „Paris Saint Germain“, „Sao Paulo“)

Vienas geriausių visų laikų dešiniojo krašto gynėjų nėra lengvo charakterio. Dėmesį į savo atkreipia ne tik žaidimu, bet ir apranga. Dabar grįžo namo – į Barseloną. Tačiau kai buvo ją palikęs, greta aukščiausio lygio futbolo parodė ir tamsesnę pusę. 2016-17 m. atkrintamosios Čempionų lygos varžybos su Turino „Juventus“ galėjo tapti gulbės giesme – veteranas iki finalo rodė gal net geriausią savo karjeros futbolą. Bet per finalo pertrauką rūbinėje sukėlė konfliktą, komanda po pertraukos sugriuvo ir tai buvo paskutinis brazilo mačas su „Juventus“ marškinėliais. Paryžiuje ramybės buvo kiek daugiau. O San Paulą jis paliko susipykęs su klubo vadovybe dėl įvaizdžio teisių.

O Europa pirmą kartą jį pastebėjo dar 2003-04 m., kai su „Sevilla“ jis sužaidė proveržio sezoną. Tai buvo metai, kai brazilas rimtai pasibeldė į andalūzų starto sudėtį ir įmušė pirmą savo įvartį klube. Kita – istorija. Tuo tarpu žmogus, kuris geriausiai žinojo, kaip išnaudoti Dani Alvesą, buvo Pepas Guardiola. Pirmi jo metai klube su P. Guradiola dar nebuvo tokie verčiantys iš koto, bet nuo 2009-10 m. brazilas sužaidė du geriausius savo karjeros sezonus. Itin tryško kūrybiškumas – 3 ir 10, 2 ir 15 – tokia buvo D. Alveso įvarčių ir rezultatyvių perdavimų statistika.

Jis yra daugiausiai komandinių trofėjų iškovojęs pasaulio žaidėjas. 9 kartus laimėjo didžiųjų futbolo lygų (Ispanijos, Italijos ir Prancūzijos) čempionatus. Tris kartus laimėjo Čempionų lygą. Jau būdamas 36-erių sugebėjo tapti geriausiu „Copa America“ futbolininku. Per karjerą atliko daugiau negu 100 rezultatyvių perdavimų. Net ir būdamas veteranas, kai kuriuose žaidimo komponentuose jis vis dar neįtikėtinas – puikūs kamuolio skersavimai į baudos aikštelę, kamuolio valdymas, aukštas  perdavimų sėkmės procentas.

Antras pasirinkimas: Dani Carvajalis

Centro saugai

Kevinas de Bruyne (Belgija/„Genk“, Londono „Chelsea“, Brėmeno „Werder“, „Wolfsburg“, „Manchester City“)

Belgijos futbolo rinktinė šurmulį Europoje sukėlė dar 2014 metais, kai auksinė futbolo karta pirmą kartą prisistatė futbolo aukštuomenei pasaulio čempionate. Nuo to laiko po kiekvieno turnyro Belgijos fanai graužiasi nagus. Komanda neįtikėtinai talentinga, bet nieko ypatingo taip ir nepasiekė. Kaip bebūtų, tarp tų galybės talentų labai lengva išskirti patį geriausią. O jis yra Kevinas de Bruyne. Paskutinis įrodymas – nuostabus komandos atgaivinimas po labai slogaus EURO 2020 starto. Istorija paprasta – talentingas paauglys žiba Belgijoje. Keliasi į Londono „Chelsea“. Sužaidžia puikų sezoną nuomoje Brėmene, bet „Stamford Bridge“ Jose Mourinho turi kitus prioritetus. Belgas vos po pusmečio keliasi į „Wolfsburg“.

Ir ten 2014-15 m. sezone visiems įrodo, kad yra sutvertas pačiam aukščiausio lygio futbolui. „Vilkai“ Vokietijoje nusileido tik Miuncheno „Bayern“, laimėjo Vokietijos taurę ir sužaidė bene geriausią klubo istorijoje sezoną Europoje. K. de Bruyne indėlis – 10 įvarčių ir 20 rezultatyvių perdavimų. Kai perėjo į Mančesterį, jokios adaptacijos jau nereikėjo – iškart tapo vienu iš klubo lyderių. Iškovota daug trofėjų. Visgi, geriausias individualiai sezonas buvo 2019-20 m., kai „miestiečiai“ užleido sostą „Liverpool“ Anglijoje ir labai skaudžiai pasitraukė iš Čempionų lygos jau aštuntfinalyje. Tačiau belgas įmušė 13 įvarčių, atliko 20 rezultatyvių perdavimų, tapo geriausiu lygos metų žaidėju. Klubui tai buvo nelengvi metai, bet belgas juos tiesiog už ausų tempė į priekį sunkiose lenktynėse dėl Anglijos čempionato aukso.

Tris kartus Anglijos čempionas per savo vienintelį Čempionų lygos finalą žaidė labai trumpai dėl patirtos traumos. K. de Bruyne yra tapęs Bundeslygos ir „Premier“ lygos metų futbolininku, geriausiu Čempionų lygos saugu. Jis jau septynis kartus savo karjeroje per sezoną atliko bent 9 rezultatyvius perdavimus. Fantastiškai mato aikštę, randa erdves komandos draugams, atlieka standartines padėtis, smūgiuoja iš toli.

Centro saugas Casemiro (Brazilija/„Sao Paulo“, „Porto“, Madrido „Real“)

Jeigu būčiau kuriantis centro saugas ir galėčiau pasirinkti vieną atraminį saugą, prieš kurį žaisti nenoriu, tai būtų Casemiro. Madrido „Real“ labai anksti suprato, kad atrado puikų talentą. Kelias į pagrindinę komandą užtruko, bet atsižvelgiant į tai, kad jis kainavo 6 milijonus eurų, tai yra vienas geriausių visų laikų karališkojo klubo transferų. Karališkasis klubas trijų iš eilės Čempionų lygos trofėjų seriją pradėjo ne tik todėl, kad pataikė pasirinkti trenerių Zinedine‘ą Zidane‘ą. Bet ir todėl, kad Z. Zidane‘as Casemiro iškart įtraukė į starto sudėtį. Tai subalansavo žaidimą aikštės viduryje ir atrišo rankas kūrėjams: Toni Kroosui, Lukai Modričiui. Pasipylė titulai.

Tačiau lūžio taškas buvo nuoma į „Porto“ 2014-15 m. Čia jis gaudavo daug žaidybinio laiko – gerokai daugiau net negu Brazilijoje, iš kurios taip pat išvyko jau ne tik kaip talentingas jaunuolis, bet kaip žaidėjas, aikštėje darantis skirtumą. Juleno Lopetegui auklėtiniams sezonas namų fronte nebuvo sėkmingas. Bet Čempionų lygoje nukeliauta iki ketvirtfinalio, jame pirmose rungtynėse tėkštas skambus antausis Miuncheno „Bayern“. Bet Pepo Guardiolos klubas susigriebė ir išsigelbėjo. Tai buvo komanda, kuri Europai pristatė ne vieną didžiulį talentą, kurie greitai buvo išgraibstyti. Casemiro tais metais ne tik įrodė, kad gali būti konkurencingas, jis tiesiog įrodė, kad yra vienas geriausių pasaulio griovėjų. Karališkasis klubas galėjo džiaugtis, kad nereikia dėl nieko kovoti, tik susigrąžinti auklėtinį namo. Madride uždaviniai buvo truputį siauresni, tad turbūt vis dar galima sakyti, kad įspūdingiausi metai Casemiro ir buvo tas lūžio sezonas Portugalijoje.

Keturis kartus Čempionų lygos laimėtojas ir dukart Ispanijos čempionas nuo 2016-17 m. sezono kasmet muša bent po tris įvarčius, o paskutiniu metu atlieka vis daugiau rezultatyvių perdavimų. Tai jo žaidimui atveria naujų dimensijų. Jis ypač galingas antrame aukšte, o gynyboje aukštumų pasiekė dėl labai aukšto futbolo IQ.

Centro saugas Thiago Alcantara (Ispanija/„Barcelona“, Miuncheno „Bayern“, „Liverpool“).

Jis pateko į šį vienuoliktuką dėl to, kad metiniams vienuoliktukams labai svarbūs yra pasirodymai Čempionų lygoje. Traumų visą karjerą kamuojamas ispanas trumpuose turnyruose paprastai suspėdavo įnešti didesnį indėlį, negu ilguose maratonuose. Kartais klausiama, kodėl jis netapo naujuoju Xavi, ko iš jo buvo laukiama. Atsakymas vėl gali būti toks pats – traumos ir nestabilumas. Būna vakarų, kai jis atrodo iš tos pačios lygos, kurioje žaidė Xavi. Bet ne visi „Liverpool“ fanai supranta, kam jo reikėjo Jurgenui Kloppui. Be to, Thiago nėra tas žmogus, kuris užprogramuotas rinkti didelius skaičius. Jo privalumas – atakų dirigavimas iš gilumos, „ledo ritulio rezultatyvūs perdavimai“.

O prasidėjo viskas nuo „Barcos“. Ir kito legendinio saugo Pepo Guardiolos, kuris jaunuoliu labai tikėjo. Proveržis – 2011-2012 m., kai daugiau negu pusę rungtynių Thiago pradėjo starto sudėtyje. O konkuruoti reikėjo su Xavi, Cescu Fabregasu, Andresu Iniesta. Po metų Tito Vilanova jam suteikdavo mažiau šansų, o tai leido žaidėją, kuris buvo laikomas ateities „Barcos“ simboliu, gana pigiai įsigyti Pepui Guardiolai ir atsivežti į Miuncheną. Miunchene užplūdo traumos. Net ir 2015-16 m. sezone P. Guardiola juo labai daug remdavosi Europoje, bet ribodavo žaidimo laiką Bundeslygoje. O geriausias sezonas atėjo 2016-17 m., kai klubo vairą perėmė Carlo Ancelotti. Traumos atsitraukė. „Bayern“ žaidė nuostabų futbolą, bet pasitraukė iš Čempionų lygos po skandalingų teisėjavimo atžvilgiu rungtynių su „Real“. Thiago išvengė traumų ir netgi turėjo neblogą statistiką – 5 įvarčiai ir 6 rezultatyvūs perdavimai. Tačiau svarbiausia tai, kad buvo tobulas žaidimo dirigentas. Vėliau grįžo ir problemos su traumomis, „Bayern“ išgyveno ne pačius geriausius laikus, bet kiekvienas treneris žarstydavo pagyras Thiago. Tačiau iki C. Ancelotti laikų standarto Thiago pilnai nebegrįžo.

Karjerą Miunchene baigė pagaliau laimėjęs Čempionų lygą, ką dešimtmečiu anksčiau buvo padaręs ir su katalonais. Yra 11 kartų tapęs Ispanijos ir Vokietijos čempionu. Ir toliau atlieka daug nematomo darbo, pirmiausiai nuostabiai diktuodamas atakų tempą. Nesvarbu, kad nauju Xavi netapo.

Antrieji pasirinkimai: Andresas Iniesta, Marco Verrati, Mesutas Ozilas

Kairysis puolėjas Cristiano Ronaldo (Portugalija/Madrido „Real“, Turino „Juventus“, „Manchester United“)

Amžius daro savo įtaką. C. Ronaldo nebėra tas žmogus, kuris muša po pusšimtį įvarčių per metus. Jis net ir nebėra kairiojo krašto puolėjas, kuriuo jis įtrauktas į šį vienuoliktuką. Galbūt netgi geriausi karjeros sezonai sužaisti nebe per pastaruosius 10 metų. Tačiau dešimtmetis buvo nuostabus. Jo prisijungimas prie karališkojo klubo gėdingas kampanijas Čempionų lygoje pavartė triumfo serijomis. Persikėlimas į Turiną buvo žingsnis atgal – bet įvarčių fejerverkai dar tęsėsi. Dabar jis grįžo namo ir ieško savo vaidmens ten, kur jo žvaigždė sužibo.

Kad vertėjo už C. Ronaldo sumokėti 12 milijonų svarų Mančesterio fanai galutinai įsitikino 2006-07 m. sezone. Portugalas ėmė mažiau mėgautis savo driblingo sugebėjimais ir griuvinėti po menkiausio kontakto. Pirmą kartą pasiekė dviženklį įvarčių skaičių „Premier“ lygoje – 17. Bet jis nebūtų tapęs tokia legenda, jeigu ne Madridas. Čia sužaisti šeši sezonai iš eilės su bent 34 įvarčiais „La Liga“. Bet gal didžiausią įspūdį daro pats pirmasis C. Ronaldo sezonas. 2009-2010 m. Tai buvo pirmieji naujos „Los Galacticos“ eros Madride metai. Komanda dar nenuveikė nieko ypatingo – eilinis atsisveikinimas su Čempionų lyga jau aštuntfinalyje ir sidabras „La Liga“. Bet C. Ronaldo buvo nuostabus lyderis dar tik besiformuojančioje vėliau titulus šlavusioje komandoje. Priklausomybė nuo portugalo buvo didžiulė. Jis galėjo žaisti tik 29 rungtynėse, bet vis tiek sumušė 26 įvarčius ir atliko 7 rezultatyvius perdavimus.

5 kartus Čempionų lygos laimėtojas, 7 kartus nacionaliniuose čempionatuose triumfavęs EURO 2016 čempionas turi daugybę individualių trofėjų. Penki auksiniai kamuoliai ir 4 auksiniai bateliai turbūt čia švyti labiausiai. Beveik 700 įvarčių per klubinę karjerą. Ir jis vis dar nuostabus atakų užbaigėjas ir kamuolio burtininkas. Net ir 37-erių.

Antras pasirinkimas Sadio Mane

Centro puolėjas Luisas Suarezas (Urugvajus/„Liverpool“, „Barcelona“, Madrido „Atletico“)

Kaip be kontraversijų – rasizmo skandalai, kandžiojimasis. Jis vienas iš tų, kuriuos daug kas myli ir daug kas nekenčia. Bet mylinčių su laiku vis daugiau, o nekenčiančių vis mažiau. Šioje srityje lūžiu tapo persikėlimas į „Barcelona“. Čia skandalai ėmė lankyti gerokai rečiau. Nors gal tokių iš koto verčiančių sezonų, kaip paskutinis su „Liverpool“ marškinėliais nebepasitaikė, tačiau reiktų nepamiršti, kad urugvajietis žinojo, kad liks Leo Messi šešėlyje. Ir tame šešėlyje toliau darė įspūdingus dalykus. Kai teko palikti Kataloniją, jo nuostabus žaidimas atnešė „Atletico“ ilgai lauktą Ispanijos čempionų titulą. Ir nors šį sezoną žaidimas blankesnis, 35-erių veteraną nurašyti griežtai draudžiama. Net jeigu tai ir bus jo paskutinis sezonas tokio kalibro klube.

Tačiau žvaigždė sužibo Liverpulyje. Urugvajietis štampavo įvarčius su Amsterdamo „Ajax“ marškinėliais, kur turėjo fenomenalų 35 įvarčių sezoną. Bet Anglijoje viską reikėjo įrodinėti iš naujo, o tam didžiausia kliūtis buvo skandalai – rasizmo atvejis užtraukė 8 rungtynių suspendavimą 2011-2012 m. Tačiau kitą sezoną į visus klausimus buvo atsakyta. 23 įvarčiai „Premier“ lygoje ir lemiamas įrodymas, kad L. Suarezas tikrai priklauso aukščiausiam lygiui. Karjeros sezonas sužaistas po metų. Kartu su dar labai jaunu Raheemu Sterlingu ir Danieliu Sturridge‘u jis suformavo nepamirštamą puolėjų trio, gana vidutiniška „raudonųjų“ sudėtis labai ilgai laikėsi kovoje dėl aukso ir nutraukė keturių sezonų be Čempionų lygos sausrą. L. Suarezas su 31 įvarčiu laimėjo Auksinį batelį ir aukštumoje išvyko į Kataloniją.

Penkis kartus Ispanijos čempionas ir kartą Čempionų lygoje triumfavęs L. Suarezas savo sąskaitoje turi ir du Auksinius batelius, geriausio „Premier“ lygos ir „Copa America“ futbolininko laurus. Per karjerą įmušė daugiau negu 500 įvarčių. Jis vis dar aukščiausio lygio atakų užbaigėjas.

Antras pasirinkimas: Robertas Lewandowskis

Dešinysis puolėjas Leo Messi (Arentina/„Barcelona“, „Paris Saint Germain“)

Jis varė į euforiją „Barcelona“ sirgalius ir į neviltį Argentinos rinktinės, kuri turėdama savo gretose geriausią nuo Diego Maradonos laikų argentinietį kol kas su juo tėra iškovojusi vieną Pietų Amerikos čempionų titulą bei toliau išgyvena skaičiuodami dešimtmečius nuo paskutinio triumfo pasaulio čempionate. Jis ne savo noru paliko Barseloną ir labai sunkiai pritampa prie naujos aplinkos Paryžiuje.

Bet „Barcelona“ jį dievins visą laiką. Kaip labai talentingą paauglį, kurio perėjimą į vyrų futbolą ženklino traumos. Tada pačiu laiku 2008-09 m. sezone į klubą atvyko Pepas Guardiola. L. Messi savo ateities mastais įmušė kuklius 23 įvarčius. Bet „Barca“ laimėjo viską, o į L. Messi trofėjų lentyną atėjo pirmasis Auksinis kamuolys. Taip vos per metus argentinietis tapo klubo simboliu ir geriausiu pasaulio žaidėju. Pikas pasiektas paskutiniame sezonu su P. Guardiola 2011-2012 m. 50 įvarčių „La Liga“ ir net 91 per kalendorinius metus. Tačiau „Barca“ liko be aukso Ispanijoje ir sensacingai iškrito iš Čempionų lygos prieš absoliutų poros autsaiderį Londono „Chelsea“. Tai tapo tarsi artėjančios epochos ženklu. Su išimtimi 2015-2016 m., Leo Messi prasidėjo laikotarpis, kai katalonai nuolat likdavo Madrido „Real“ šešėlyje pastariesiems dominuojant Čempionų lygoje. Skausmingai ir dramatiškai baigdavo keliones Čempionų lygoje. Kentėjo nuo tragiškos vadybos ir prastų trenerių pasirinkimo.

L. Messi trūksta nedaug iki 800 įvarčių karjeroje ribos. Jis keturis kartus laimėjo Čempionų lygą ir 10 kartų tapo Ispanijos čempionu. Po 6 kartus laimėjo Auksinį kamuolį ir Auksinį batelį. Tapo geriausiu 2014 m. pasaulio futbolo čempionato žaidėju. Nors šis sezonus sunkus, bet net ir įvarčių sausrą išgyvenantis žaidėjas pasižymi puikiais kamuolio valdymo įgūdžiais, diktuoja atakų tempą ir mato aikštę, gerai žaidžia vienas prieš vieną, pasižymi puikiu smūgiu iš toli ir yra didelė grėsmė baudos smūgių metu.

Antrasis pasirinkimas: Arjenas Robbenas.

Treneris Pepas Guardiola (Ispanija/„Barcelona“, Miuncheno „Bayern“, „Manchester City“)

2007-2008 metų sezonas „FC Barcelona“ stovykloje buvo labai nesėkmingas. Postą paliko Frankas Rijkaardas, o į jo vietą paskirtas jokios patirties aukščiausioje Ispanijos lygoje neturintis P. Guardiola, kuris iki tol buvo dirbęs tik su klubo B komanda. Naujokas pradėjo revoliuciją: nutarė atsisakyti Deco ir Ronaldinho. Sezonas pradėtas nuo pralaimėjo prieš „Numancia“ ir lygiųjų su Santandero „Racing“. Tačiau netrukus viskas ėmė keistis. Įspūdingai gražų futbolą demonstravusi „Barca“ vienuolikoje „La Liga“ rungtynių įmušė bent keturis įvarčius. Sezoną vainikavo 6:2 „Santiago Bernabeu“ stadione laimėtas „El Clasico“ mūšis ir triumfas Čempionų lygoje. Europos fronte katalonai buvo ne tokie efektingi, bet tikslą pasiekė. Laimėta ir Karaliaus taurė. Taigi, debiutiniame savo sezone vyrų futbole J. Guardiola laimėjo viską. Kituose karjeros etapuose Miunchene ir Mančesteryje P. Guardiola šlavė titulus nacionalinėse pirmenybėse, bet stokojo pasiekimų Čempionų lygoje.

P. Guardiola yra futbolo inovatorius. Iki jo nedaug trenerių siekė žūtbūt savo sudėtyje turėti gerai kojomis žaidžiančius vartininką ir centro gynėjus. Bene svarbiausia yra atraminio saugo pozicija, iš kurio reikalaujama tiek gero griovimo, tiek galimybės efektyviai pradėti naujas atakas. P. Guardiolos komandos pasižymi tuo, kad itin gerai pasirodo lygoje – ten, kur reikia ilgą laikotarpį rodyti stabilų žaidimą. Vos tris sezonus per visą karjerą katalono treniruojami klubai nelaimėjo nacionalinių pirmenybių. Jis nėra treneris, kuris prisitaiko prie klubui įprastos žaidimo filosofijos, bet visada įneša savo stilių, kurio svarbiausias principas yra spaudžiant varžovus laimėti kamuolio kontrolę ir tada ieškoti protingiausio sprendimo puolime. Treneris nevengia imtis rizikingų sprendimų net ir labai svarbiose rungtynėse. Treniruotėse daugiau dėmesio skiriama gynybai, nes J. Guardiola tiki, kad sėkmę puolime labiau lemia talentas (atakų užbaigėjai turi daugiausia laisvės komandoje), o gynyboje – darbas. Daug laiko treneris praleidžia aiškindamas žaidėjams savo taktinius sumanymus ir bendrauja su jais individualiai – tam paprastai skiria 2 valandas per dieną ir siekia užmegzti su kiekvienu asmeninį ryšį. Tačiau niekada prieš rungtynes nebūna komandos rūbinėje – čia praleidžia tik rungtynių pertrauką. Jo asistentas Manuelis Estiarte yra sakęs, kad nuo futbolo J. Guardiola gali atsijungti ne daugiau negu 32 minutėms ir net su savo vaikais aptarinėja pasiruošimą artėjančioms rungtynėms. J. Guardiola siekia turėti aiškią kontrolę visko, kas klube vyksta iš sportinės pusės, itin didelį dėmesį skiria net ir žaidėjų mitybai. P. Guardiola kartus laimėjo Čempionų lygą, 9 kartus triumfavo nacionaliniuose čempionatuose.

Antras pasirinkimas: Zinedine‘as Zidane‘as

Sekite autorių „Facebook“

2021-22 m. UEFA Europos lygos aštuntfinalių prognozės

UEFA Europos lygoje šiandien prasideda aštuntfinalių etapas – į kova jungiasi stipriausios pirmo etapo grupių komandos. Ko tikėtis dvikovose?

Sevilijos „Real Betis“ – Frakfurto „Eintracht“

Komandos tarpusavyje dar nėra žaidę. Bet nė viena iš jų nėra suklupusi prieš savo dabartinių varžovų šalies klubus atkrintamųjų varžybų kovose iš dviejų etapų. Jau aišku, kad vieniems jų ši serija nutruks.

Abiem klubams šis laikas nėra pats maloniausias. Sensacingą sezoną žaidžiantys „žalieji“ paskutiniu metu yra ne kokios formos ir nelaimi jau ketverių rungtynių iš eilės. Jie iškrito iš Čempionų lygos zonos „La Liga“. Per paskutines 10 rungtynių „ereliai“ patyrė daugiau pralaimėjimų (5) negu iškovojo pergalių (4). Jie netgi žengia tolokai nuo vietų, kurios garantuotų patekimą į kito sezono UEFA Europos lygą. Nors Frankfurto klubo bėdos šį sezoną ir didesnės negu jų varžovų, bet jie turi namų pranašumą ir gerokai lengvesnį tvarkaraštį Bundeslygoje. Be to, jie geriau žino, ką reiškia ilgi žygiai Europoje. Tad turėtų iškovoti sunkią pergalę.

„Porto“ – „Lyon“

Jeromas Boatengas žino, ką reiškia mušti įvartį į „Porto“ vartus. Peteris Boszas žino, ką reiškia eliminuoti iš Europos Sergio Conceicao „Porto“ – tą prieš trejus metus padarė su Leverkuzeno „Bayer“. Komandos tarpusavyje žaidė keturis kartus ir „Lyon“ dar nėra laimėjęs.

Žinoma, kad ši serija šiemet gali nutrūkti. Tačiau didesnius šansus į kitą etapą žengti turi portugalai. Jie jau tris mėnesius žengia be pralaimėjimų – pasiekė 18 nepralaimėtų rungtynių seriją. Pirmauja namų fronte, tad gali daug dėmesio skirti Europai. Tuo tarpu jeigu „Ligue1“ sezonas baigtųsi šiandien, tai „Lyon“ liktų be Europos. Prancūzai laimėjo tik pusę iš paskutinių 10 rungtynių. Jų žaidimas visai atraktyvus, bet ne pergalingas – kaip dažniausiai ir būna P. Boszo komandose. „Lyon“ turi namų pranašumą, tačiau jų tvarkaraštis artimiausiu metu komplikuotesnis. Todėl ketvirtfinalyje veikiausiai matysime „Porto“.

„Sevilla“ – „West Ham United“

Komandos susitinka pirmą kartą, bet „plaktukai“ dar niekada nėra eliminuoti iš Europos ispanų klubų. Davidas Moyesas žino, ką reiškia įveikti andalūzus „La Liga“, o Tomašas Součekas įmušė įvartį, kai prieš trejus metus Prahos „Slavia“ eliminavo „Sevilla“ iš Europos lygos.

Tačiau palanki istorija „plaktukams“ vargu ar rimtai pagelbės. Nors andalūzai šį sezoną Europoje labai nestabilūs, bet bendrai jiems metai klostosi puikiai. Jie tvirtai užima antrą vietą Ispanijoje. Ir nors iš paskutinių 10 susitikimų laimėjo vos tris, puikiai žino, ką reiškia ilgi žygiai Europoje. Turi ir gana palankų tvarkaraštį namų fronte. „Plaktukų“ metai taip pat puikūs, nors pirmasis „Premier“ lygos ketvertas ir tolsta. Šiuo metu taip pat nėra geriausia sezono atkarpa – pralaimėtos dvejos pastarosios rungtynės, per 10 pastarųjų susitikimų pasiektos tik keturios pergalės. Tačiau „West Ham“ turi namų pranašumą. Visgi turbūt didesnė europinė patirtis padarys savo ir į kitą etapą žengs andalūzai.

„Barcelona“ – Stambulo „Galatasaray“

Komandos 8 kartus susitiko, kai burtai lemdavo patekimą į tą pačią grupę Čempionų lygoje. „Barca“ laimėjo penkis kartus, pralaimėjo vos kartą ir niekada nesuklupo „Camp Nou“. Arda Turanas ir Inaki Pena žino, ką reiškia žaisti už katalonus. O treneris Domenecas Torrentas 2007-2012 m. dirbo „Barcos“ trenerių štabe.

Tačiau kataloniškoji Turkijos komandos dalis šioje kovoje liks nieko nepešusi. „Barca“ atrodo vis geriau. Jie nepralaimėjo jau 8 iš eilės rungtynių ir laimėjo 4 pastaruosius susitikimus. „Barca“ jau pasiekė Čempionų lygos zoną „La Liga“. Jų tvarkaraštis pastarosiomis savaitėmis nėra labai sudėtingas. Jeigu sezonas baigtųsi dabar, „Gala“ užimtų žemiausią vietą klubo istorijoje. Jie gana šviežiai nutraukė šešių pralaimėjimų seriją, bet per paskutines paskutines penkerias rungtynes laimėjo vos du kartus. Tad „Barca“ jiems tikrai neįkandama, net ir turint namų pranašumą.

Glazgo „Rangers“ – Belgrado „Crvena zvezda“

Komandas burtai Europoje suporavo tris kartus – dukart į kitą etapą žengė „Rangers“. Vartininkas Allanas McGregoras žaidė prieš 14 metų, kai klubai susitiko Čempionų lygos atrankoje ir abu kartus liko nepramuštas. Giovani van Bronkhorstas ir Dejanas Stankovičius vienas prieš kitą yra žaidę tik kaip žaidėjai, o ne treneriai.

Abiejų komandų padėtys panašios – jos žengia antrosiose pozicijose nacionaliniuose čempionatuose bet abi minimaliai atsilieka nuo lyderių. Abiejų grafikas namų fronte pastaruoju metu lemia lengvas dvikovas su autsaideriais. Abiejų pajėgumas sudėties prasme labai apylygis. Serbai skaičiuoja 16 nepralaimėtų oficialių rungtynių seriją (7 pergalės iš eilės), analogiška škotų serija siekia 9. Kai viskas taip lygu, svarbus gali būti ir namų pranašumas. O jis – serbų pusėje.

„Braga“ – „Monaco“

„Braga“ istoriškai prastai kovoja su varžovais iš Prancūzijos – visada būdavo eliminuoti. „Monaco“ santykiai su portugalais taip pat ne kokie – vos vieną kartą pavyko peržengti portugališką barjerą atkrintamosiose varžybose. Šios rungtynės bus išskirtinės Leonardo Jardimui, kuris abiejuose klubuose dirbo sėkmingai.

Komandų nuotaikos skirtingos. Portugalų sezonas namų fronte jau kone baigtas. Čempionų lygos zona iš esmės nebepasiekiama, nelabai įmanoma nukristi žemiau vietos, garantuojančios patekimą į Europos turnyrus. Jie nepralaimi jau ketverių rungtynių iš eilės ir turi palankesnį grafiką namų fronte už konkurentus. Trenerį sezono viduryje pakeitęs „Monaco“ šiuo sprendimu praktiškai nieko nelaimėjo. Komandai šviežiai išlipo iš ketverių nelaimėtų rungtynių duobės. Tiesa, yra vilčių užsikabinti už kovos dėl vietų Europoje ar netgi medalių. Monegaskai turės ir namų pranašumą. Šių komandų galimybės žengti į ketvirtfinalį atrodo visiškai lygios.

Bergamo „Atalanta“ – Leverkuzeno „Bayer“

„Vaistininkai“ nepasižymi sėkme kovodami su italų klubais. Patrikas Schickas žaisdamas „Serie A“ niekada nemušė įvarčio į „Atalanta“ vartus, o jo geriausiu partneriu atakose buvo dabartinis varžovas Luisas Murielis.

Komandų nuotaikos skirtingos. „Bayer“ šiemet lengvai pranoko lūkesčius. Jie užtikrintai žengia Čempionų lygos zonoje namų fronte, nors kova dar ir toli gražu nebaigta. Per paskutines 7 rungtynes „vaistininkai“ laimėjo penkiskart, patyrė vos vieną pralaimėjimą. Jie turės namų pranašumą. Nerimo kelti gali tik nelengvas tvarkaraštis Bundeslygoje – praėjusį savaitgalį žaista su Miuncheno „Bayern“, ateinantį laukia derbis su „Koln“. Nors dar nieko neprarado, bet „Atalanta“ rimtai rizikuoja likti be Čempionų lygos. Žaidimas nestabilus ir neįtikinantis. Komanda per paskutines 10 rungtynių patyrė daugiau pralaimėjimų (4) negu iškovojo pergalių (3). Tad nors jie paskutiniu metu Europoje pasiekdavo geresnių rezultatų, bet šį kartą realu, kad kelias baigsis aštuntfinaliu.

Sekite autorių „Facebook“