2018 metų Pasaulio futbolo čempionatas. Kita rikuotė. 1 dalis

Metodologija paprasta - po kiekvieno turo visas komandas suskirsčiau vietomis nuo 1 iki 32 (vėliau 16, 8 ar 4) pagal tai, kokį įspūdį paliko jų žaidimas, atsižvelgdamas ir į pasiektą rezultatą. Tada išvedžiau vidutinę jų turo reitinge užimtą vietą ir išrikiavau nuo 1 iki 32.

32. Panama. Svarbiausia buvo dalyvauti. Aišku, apetitas kilo bevalgant ir naujas tikslas buvo įmušti. Kadangi grupės varžovai buvo komandos, demonstruojančios futbolo romantizmą, šis tikslas irgi buvo įgyvendintas. Na, o paskutinis tikslas – laimėti, Panamai vis dar nėra įkandamas.

31. Egiptas. Vienareikšmiškai didžiausias čempionato nusivylimas. Galbūt su sveiku Mohamedu Salahu viskas būtų susiklostę kiek kitaip, tačiau bet kokiu atveju Saudo Arabiją įveikti buvo privaloma. Hectoras Cuperis parodė, jog jam jau turbūt laikas į pensiją.

30. Australija. Naujų Cahillų ar Kewellų kengūrų šalyje neatsiranda. Futbolas buvo labai blankus, o rezultatai kuklūs.

29. Lenkija. Čempionate buvo ir blogesnių komandų, tačiau reiktų atsižvelgti ir į nemenkus lūkesčius ir tikrai ne pačią stipriausią čempionato grupę. Popieriuje tai galbūt netgi buvo ketvirtfinalio komanda, bet treneris per daug eksperimentavo ir neišnaudojo to, kas veikė žaidžiant atrankoje. To pasekoje kūrybingiausias Lenkijos futbolininkas Piotras Zielinskis buvo vėtomas ir mėtomas po aikštę, o Robertas Lewandowskis atkirstas nuo komandos. Čempionatą gražiai simbolizuoja epizodas, kai treneris paskutinėmis rungtynių sekundėmis norėjo į aikštę išleisti šalies futbolą legendą Jakubą Blaszczykowskį, kad šis veikiausiai atsisveikintų su rinktine, bet žaidėjai nesugebėjo išspirti kamuolio už šoninės linijos ir nuaidėjo finalinis švilpukas.

28. Vokietija. Galbūt ir eilinis čempionų fiasko, bet visgi truputį kitoks. Prancūzija, Italija ir Ispanija savo laiku atrodė pasmerktos blaškytis ir nerasti veikiančių receptų. Vokietija rado, kai sužaidė fantastiškas 45 minutes su Švedija. Bet po pergalės iš rankovės J. Lowas visgi toliau traukė muštas kortas vietoje to, kad rinktųsi patikrintus ėjimus. Tad šis fiasko yra vienas nelogiškiausių čempionato rezultatų.

27. Tunisas. Padarė tai, ką privalėjo padaryti, kuomet susitvarkė su Panama. O visa kita neatrodė labai įkvepiančiai, nors tenka pripažinti, kad komandos puolimas veikė gana sklandžiai, be to, vienas iš dviejų varžovų buvo priverstas žaisti labai sunkias rungtynes.

26. Senegalas. Vienas iš man sunkiausių suvokiamų dalykų buvo tai, kodėl visai nemažai žmonių žavėjosi Senegelu. Mano nuomone, ji gerai gynėsi, o puolime pasikliovė kone vien tik sėkme, o kai jos atsargos išgaravo, džiaugiausi, kad Japonija gavo mažiau kortelių.

25. Nigerija. 135 minutės kančios aikštėje, nelabai suprantat, ką daryti, kad komandos puolimo variklis užsikurtų. 45 tobulos minutės prieš Islandiją. Ir 90 kovingų minučių prieš Argentiną, kur atmetus sėkmės faktorius, Argentina turėjo iškovoti nedramatišką pergalę 1:0. Čempionatas nebuvo labai blogas, bet tokioje sudėtingoje grupėje „ereliai“ buvo per silpni.

24. Saudo Arabija. Galbūt bendrą įvertinimą lemia tai, kad Juanas Antonio Pizzi įrodė, jog yra vertas. treniruoti gerokai stipresnę komandą. Tarp pirmo ir antro turo jis beviltišką komandą transformavo į padoriai besiginančią ir kuriančią šansus puolime. Tarp antro ir trečio – komandą, kuri pajėgia nukauti varžovą, nors jis ir yra visa galva pajėgesnis „popieriuje“. Taip, realu, kad ne silpniausioje čempionato grupėje vaizdas galėjo būti liūdnesnis, bet pagal žaidimą arabai nebuvo verti likti be taškų.

23. Kosta Rika. Nors čempionatas nė iš tolo neprilygsta tam, kuriame prieš ketverius metus Kosta Rika pasiekė ketvirtfinalį, pozityvo tikrai būta. Pavyzdžiui, rungtynėse su Šveicarija, komanda parodė, kad gali žaisti ir smagų atakuojantį futbolą. Visgi, turbūt Kosta Rikos fanai gražų žaidimą iškeistų į gerus rezultatus.

22. Portugalija. Žaidimo planas buvo toks pats, kaip pergalingame EURO 2016. Tačiau jis sužlugo, nes dauguma pagrindinių Cristiano Ronaldo ginklanešių į Rusiją atvyko nekokios formos, o antrasis Renato Sanchesas, kuris galėtų pridėti kūrybiškumo aikštės viduryje, neatsirado.

21. Argentina. 180 minučių Jorge Sampaoli eksperimentavo ir tai labai brangiai kainavo. Likusios 180 minučių, kai treneris pagaliau surado sudėties branduolį, kuris veikia, buvo tikrai gana geros ir gražios. Visgi, per pirmas dvejas rungtynes buvo prarasta per daug. Jeigu Argentina būtų grupėje užėmusi pirmą vietą, šis čempionatas komandai tikrai galėjo užtrukti ilgiau.

20. Ispanija. Pavargę, lėti, nuobodūs ir nelabai žinantys, ką veikia aikštėje. Tokie buvo Ispanijos futbolininkai šiame čempionate, kuriame padoriai sužaidė vieninteles rungtynes prieš Portugaliją. Kartų kaita komandoje užtruko, tačiau naujas vedlys Luisas Enrique yra kur kas daugiau pasiekęs tiek už Fernando Hierro, tiek už Juleną Lopategui, tad reiktų laukti sudėties atšviežinimo ir atgimimo.

19. Danija. Žaidė nuobodoką efektyvų futbolą. Grupės varžybose Danija buvo klaikiai blanki, o geriausias mačas buvo aštuntfinalis su Kroatija, ypač antroji rungtynių dalis. Atsižvelgiant į komandos atakuojantį potencialą, vargu ar pasirinktas žaidimo modelis buvo vienintelis galimas ir teisingiausias.

18. Islandija. Progų realizacija. Nigerija galėjo būti supakuota ir išsiųsta namo jau pirmame kėlinyje. Nemotyvuota Kroatija irgi galėjo būti lengvas grobis. Tačiau atakų užbaigimas buvo Achilo kulnas, o gynyboje taip pat buvo didesnių problemų negu EURO 2016. Gaila, nes atakuodami Islandijos futbolininkai buvo labai simpatiški ir turbūt net geresni negu prieš dvejus metus.

17. Pietų Korėja. Po pirmųjų rungtynių su Švedija atrodė, kad matysime tokią pačią apgailėtinai blankią komandą kaip prieš ketverius metus. Visgi, vaizdas vėliau kito, o korėjiečiai nuolat gerino žaidimą. Jie visiškai kontroliavo žaidimą pirmame rungtynių su Meksika kėlinyje, o paskutinės rungtynėse išsiuntė namo Vokietiją, iškovodami didžiausią pergalę šalies futbolo istorijoje. Galima neabejoti, kad po čempionato sumažės rinktinės žaidėjų, žaidžiančių ne Europoje, dalis.