16.
Serbija. Paprastesnėje grupėje turbūt būtų žengę į kitą etapą. Vargu ar daug
naudos davė trenerių kaita – nors Mladenas Krastajičius visko, ką buvo sukūręs
pirmtakas nesugriovė, bet potencialas realizuotas tik iš dalies. Komanda
kibirkščiavo, sėkmingai kovota su Brazilija, geras buvo ir pirmas rungtynių su
Šveicarija kėlinys, bet variklis taip ir nepradėjo veikti be užsikirtimų.
15.
Peru. Žaidė nuostabų futbolą ir klaikiai stokojo sėkmės. Ricardo Gareca būtų
idealus trenerio pasirinkimas savo gimtajai Argentinai – jis puikiai realizavo
stipriąsias savo žaidėjų puses. Trūko tik daugiau sėkmės ir geresnės progų
realizacijos.
14.
Meksika. Iki šio čempionato Juanas Carlosas Osorio garsėjo kaip rotacijos
maniakas, kuris net po sėkmingų rungtynių gali pusę starto sudėties pasodinti
ant suolo. Manyta, jog tai visų pirma buvo taikymasis prie varžovų, bet kadangi
per čempionatą starto vienuolikė buvo stabili, turbūt pagrindinė priežastis
tiesiog buvo noras testuoti kuo daugiau kombinacijų, kol bus nustatyta, kas iš
tiesų veikia geriausiai. Ar pavyko? Tik iš dalies. Švediškas košmaras sapnuosis
dar ilgai. O praradę padėties kontrolę meksikiečiai jau aštuntfinalyje
susikrovė lagaminus. Labai trūko ir geresnio Javiero Hernandezo žaidimo.
13.
Kolumbija. Parodė, kad gali gražiai žaisti 10 prieš 11 ir skinti pergales 11
prieš 11. Rungtynės su Lenkija turbūt yra vienos geriausių šalies istorijoje.
Taip pat įrodė, kad gali žaisti gerai ir be Jameso Rodriguezo. Nors sprendžiant
iš rungtynių su Anglija scenarijaus, futbolas turbūt nebūtų grįžęs namo jau po
aštuntfinalio, jeigu Kolumbijos pagrindinis atakų dirigentas būtų galėjęs tose
rungtynėse žaisti. Verta paminėti ir įspūdingą jaunos centro gynėjų poros
žaidimą – jeigu abu tobulės sparčiai, tai gali būti ne blogesnis tandemas, negu
turi Urugvajus.
12.
Šveicarija. Grupių etape žaidė itin brandų futbolą ir pelnytai žengė į kitą
etapą. Visgi, atkrintamosios varžybos ir šį kartą truko labai trumpai, o
komandą visų pirma pražudė trumpokas atsarginių suolas ir stabilaus „devintojo
numerio“ trūkumas.
11.
Marokas. Turbūt visose trejose rungtynėse buvo geresnė komanda aikštėje, nors
grupėje ir užėmė paskutinę vietą. Tačiau viso čempionato kontekste vertinimas
galėtų būti ir kitoks – aštuntfinalio etapas parodė, kad realus grupės
pajėgumas buvo gerokai mažesnis, negu nominalus. Herve Renardas toliau
įrodinėja, kad puikiai moka dirbti su Afrikos komandomis.
10.
Iranas. Geriausia komanda, likusi už atkrintamųjų varžybų borto. Carlosas
Queirozas įrodė, kad šiame čempionate buvo vienas geriausių trenerių. Gynyba
veikė puikiai, puldami iraniečiai fantastiškai išbėgdavo į greitas atakas.
Jeigu būtų išnaudoję progą rungtynių su Portugalija pabaigoje, turbūt būtume
turėję pripažinti, kad į kitą etapą pateko geresnė komanda. Deguto šaukštas yra
tik blankus pirmas kėlinys mače su Maroku.
9.
Japonija. Matėme skirtingus veidus. Kūrybingą, bet racionaloką Japoniją
rungtynėse su Kolumbija ir Senegalu, begėdiškai gynybišką ir dėl to
rizikuojančią mače su Lenkija ir kamikadzes kovoje su Belgija. Būtent rungtynės
su belgais geriausiai parodė, kad Japonija buvo pasiruošusi šturmuoti
aukščiausias viršūnes, jų žvaigždės į čempionatą atvyko būdamos puikios formos
ir tame nelaimingame aštuntfinalyje turėjo iškovoti bent jau lygiąsias.
8.
Urugvajus. Schemoje 4-4-2 komanda kankinosi – kraštai neveikė, centro saugai
nesugebėjo atskleisti savo kūrybinio potencialo. Lucaso Torreiros pasirodymas
starto sudėtyje ir nauja schema 4-3-1-2 atnešė fantastiškas ir gražiu stiliumi
iškovotas pergales prieš Rusiją ir Portugaliją. Jeigu ne Edinsono Cavani
trauma, Urugvajus galėjo nustebinti ir prancūzus. Jeigu jaunieji saugai L.
Torreira, Rodrigo Bentancouras ir Federico Valverde toliau taip progresuos,
nebaisu ir tai, kad E. Cavani ir Luisas Suarezas jau ne jaunuoliai.
7.
Rusija. Šeimininkai parodė gerokai daugiau, negu iš jų laukta. Puikiu stiliumi
nukautos Saudo Arabijos ir Egipto rinktinės. Nors po labai prastų rungtynių su
Urugvajumi atrodė, kad šis mačas įrodė, jog rusai gali sulaukti sėkmės tik
prieš silpniausius, bet atkrintamosios varžybos viską sustatė į vietas.
Pelnytai namo išsiųsta Ispanija ir geros rungtynės su Rusija. Su optimalia
gynėjų linija, sveikais Aleksandru Kokorinu ir Alanu Dzagojevu Rusija turbūt
būtu buvusi dar įspūdingesnė.
6.
Švedija. Futbolas buvo primityvokas, tačiau pasisekė gauti varžovus grupėje,
kurie nors ir galingi, bet stilistiškai visai palankūs. Keisčiausia tai, kad
netgi žaidimo grožiu švedų fanai skųstis negali – visgi, didesnis nuopelnas čia
tenka varžovams, kurie leisdavo bėgti į greitas atakas. Geriausios rungtynės
sužaistos prieš Šveicariją, kuri visiškai nesugebėjo rasti kelių link varžovų
vartų. Komandą pakirto tik maža rotacija – ketvirtfinalyje švedai atrodė
pavargę.
5.
Prancūzija. Jeigu būti vertinami tik pasirodymai atkrintamosiose varžybose, kai
Antoine‘as Griezmannas įjungė aukščiausią pavarą, pasaulio čempionai šioje
rikiuotėje galbūt pirmautų. Visgi, grupių etape jie atrodė panašiai
neįkvepiantys kaip argentiniečiai ar vokiečiai. Tačiau tai pasiteisino, nes
energijos užteko iki pat pergalingo finalo.
4.
Brazilija. Su Šveicarija ir Kosta Rika sužaidė po vieną tobulą kėlinį, bet
nemažą rungtynių dalį prasikankino. Serbija ir Meksika galėjo netgi būti
sutriuškintos. Kažkada Jose Couceiro pasakė, kad Lietuva patektų į pasaulio
čempionatą, jeigu jis turi dar 10 Šemberų. Brazilijai pritrūko dar vieno
Casemiro iki pusfinalio. Trečiąjį kartą vieno blogo kėlinio kaina buvo
milžiniška.
3.
Anglija. Jų, kaip ir Belgijos vietą reitinge užkelia labai silpna grupė, nors
prieš Tunisą ir teko daug vargti. Apskritai rezultatai tikrai pranoko žaidimą.
Aukščiausiu lygiu sužaista vos kartą – prieš Švediją. Atsižvelgiant į žaidėjų
išteklius, treneris išspaudė maksimumą.
2.
Kroatija. Du įvarčiai įmušti po spaudimo vartininkams, kurie futbole labai
retai atneša naudos. Dar bent keletas – perėmus kamuolį, kai atrodė, jog
tokiose situacijose to padaryti neįmanoma. Neįmanomų dalykų specialistai
laimėjo trejas rungtynes, trukusias po 120 minučių. Ši komanda yra epiškiausia
čempionate. Nežinau ar po 50 metų daug bus kalbama už Prancūzijos ribų už
čempionus. O dėl vicečempionų toks klausimas net nekyla.
1.
Belgija. Žaidė taip, kaip iš jų laukėme jau ilgai. Gražus žaidimas, kamuolys
judėdavo sklandžiai, įmušta daug įvarčių. Šlubavo gynyba, bet tada, kai to
reikėjo labiausiai – ketvirtfinalyje, viskas suveikė puikiai. Žaidimo grožio
požiūriu tai buvo geriausia komanda čempionate.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą